„Todėl vargu ar vienam prezidentui pavyks šalies gyvenimą ir žmonių mąstymą pakeisti taip greitai, kaip norėtųsi“, – bendraudamas su „Lietuvos rytu“, svarstė Adomas Ąžuolas Audickas (37 m.), laikomas vienu įtakingiausių lietuvių Ukrainoje.
Ekonomistas A.Ą.Audickas yra sukaupęs nemenkos patirties pertvarkant valstybės valdomas įmones. Prieš penkerius metus išvykęs į Ukrainą ir ten ėmęsis valstybinių bendrovių reformos šiuo metu eina atsakingas pareigas Ukrainos geležinkelius valdančioje įmonėje „Ukraliznycia“, taip pat bendrovėje MGU, atsakingoje už dujų transportavimą ir Rusijos dujų tranzitą. Lietuvis taip pat yra Ukrainos korporatyvinio valdymo akademijos prezidentas.
Tačiau šiuo metu Ukrainą, kaip ir visą Europą bei kitas pasaulio šalis, sukaustęs koronaviruso išprovokuotas karantinas. „Ukrainoje koronaviruso karantino sąlygos panašios kaip ir Lietuvoje. Susirgimų nėra ypač daug, tačiau ir tyrimų atliekama nepakankamai. Todėl kokia reali situacija, neaišku. Ukrainą, kaip ir kitas pasaulio šalis, šio viruso pandemija ištiko netikėtai. Tai ir lėmė, kad nepasiruošta tinkamai – žmonių testuojama nepakankamai, apsaugos ir kitų priemonių stokojama.
Tačiau padėtis ligoninėse, kai jose užimta tik apie penkiasdešimt procentų lovų, rodo, kad ligonių antplūdžio nėra. Bent jau sveikatos apsaugos sistema tvarkosi neblogai. Ekonomikos srityje situacija gerokai liūdnesnė. Prognozuojama, kad metų pabaigoje ekonomika susitrauks 8–10 proc., palyginti su 2019 metais“, – apie Ukrainos šiandieną pasakojo A.Ą.Audickas.
– Kiek anksčiau skelbta, kad Ukrainos ekonomika susitrauks nuo 8 iki 10 proc., o bedarbių gretos padidės iki pusės milijono.
– Manau, kad bedarbių Ukrainoje bus kur kas daugiau. 2019 m. nedarbo lygis buvo 7,3 proc., o tai jau sudaro apie 1,5 mln. bedarbių. Tad 2020 m. jų bus tikrai daugiau. Tačiau koronaviruso išprovokuota ekonomikos krizė turėtų būti kitokia nei vadinamoji finansų krizė, kuri mus užklupo 2009 m.
Tuo metu problemos buvo struktūrinės. Tiek Ukraina, tiek Lietuva tuomet buvo praradusios ekonominį konkurencingumą. Šiuo metu ekonominis šokas yra frikcinis ir tik nuo politikų dabar priklauso, ar šis šokas nevirs struktūriniu. Jis galėtų toks tapti, jei karantino suvaržymai dar užsitęstų ir jei vyriausybės nepadės verslui, susiduriančiam su likvidumo problemomis. Šalių vadovai dabar susiduria su nelengvu uždaviniu.
– Kokios karantino priemonės veikia Ukrainoje?
– Ukrainoje jos panašios į Lietuvos. Neveikia viešasis transportas, uždarytos ne maisto produktų prekybos vietos, restoranai. Išėjus į lauką privalu dėvėti kaukes. Karantiną reikėtų sušvelninti ir nedelsiant grįžti į normalias gyvenimo vėžes.
Priešingu atveju Ukraina susidurs su nepakeliamomis ekonomikai pasekmėmis. Jau dabar yra numatomas 8 proc. biudžeto deficitas. Jam padengti prireiks Tarptautinio valiutos fondo pagalbos.
– Kaip esamoje situacijoje veiks įmonė „Ukraliznycia“, valdanti Ukrainos geležinkelius ir neabejotinai esanti viena iš strateginių šalies bendrovių?
– Šiuo metu Ukrainos geležinkelius iš tikrųjų yra ištikęs nemenkas iššūkis. Įmonių, kurios veikia po „Ukraliznycia“ sparnu, išlaidos (infrastruktūros išlaikymas, degalai ir atlygiai darbuotojams) yra fiksuoti, o pajamos priklauso nuo esamos ekonominės padėties. Be to, Ukrainos geležinkeliai iš keleivių vežimo kasmet patiria apie 500 mln. JAV dolerių (454,5 mln. eurų) nuostolio. Valstybė jo nekompensuoja. Jis padengiamos iš pelno, gaunamo gabenant krovinius.
– Kokį Ukraina turi planą spręsti problemas sumažėjus darbo apimčiai įvairiose srityse ir įmonėse, kai žmonės išleidžiami atostogų, į prastovas ar tiesiog atleidžiami iš darbo?
– Nors puikiai suprantama, kad situacija – sudėtinga, mes neatleidinėjame žmonių iš darbo „Ukraliznycia“ įmonėje, nes jie papildytų bedarbių gretas ir būtų išlaikomi iš bedarbių pašalpų. Tačiau tikimės, kad valstybė tai įvertins ir padės bendrovei.
Kurti specialias programas ekonomikai aktyvinti Ukraina neturi daug galimybių, nes, kaip ir minėjau, jau dabar planuojamas 10 mlrd. eurų biudžeto deficitas. Tačiau dar nėra vieno įtikinamo plano, kaip tą deficitą finansuoti.
Tarptautinis valiutos fondas (TVF) tikrai nesuteiks tiek lėšų. Reikia ieškoti kitų šaltinių. Tačiau be TVF patvirtintos programos Ukrainai nebus įmanoma skolintis tarptautinėse rinkose.
– Esate susidūręs su įvairiomis ekonominėmis problemomis ir jų sukeltomis krizėmis ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje. Ar jos turėjo ką nors bendra su tuo, kokia krizė šiuo metu dėl koronaviruso sukeltos pandemijos yra ištikusi visą pasaulį?
– Pastaruoju metu ištikusią problemą padalyčiau į dvi dalis – finansinė ir likvidumo, o kita dalis – strategijos pasirinkimas. Dėl įmonių finansinių ir likvidumo problemų ypatingų sprendimų ieškoti nereikia. Jie puikiai žinomi – mažinti išlaidas ir ieškoti laikino papildomo finansavimo.
Kitos problemos, kurias išprovokavo dabartinė krizė, man mažiau žinomos, nes jos gali pakeisti rinkas. Dėl to keisis verslo modeliai. Ypač aptarnavimo sferoje. Čia gali atsirasti naujų strateginių galimybių, tačiau sykiu nukentės nemažai įmonių. Todėl anksčiau išbandyti tokių įmonių veikimo modeliai gali jau būti ir netinkami.
– Iki koronaviruso pandemijos vis girdėdavome apie Ukrainos laimėjimus tai vienoje, tai kitoje srityse. Ar šio viruso išprovokuota krizė nenubrauks tų pasiekimų?
– Pirmiausia Ukraina keičiasi politiškai. Tai svarbiausias dalykas. Kita vertus, Ukraina nuo posovietinių šalių, priklausiusių buvusiai SSRS, skiriasi tuo, kad tos valstybės įvairiose srityse diegė naujoves, keitėsi jų gyvenimas ir valdymas. Ukraina, klestėjusi SSRS sudėtyje, atsiliko nuo savo vakarinių kaimynių.
Ukraina unikali tuo, kad sparčiau atsinaujinti jai trukdo dvi problemos. Pirmiausia tai, kad šalis nuo seno tarsi padalyta į dvi dalis – prorusišką ir proeuropietišką. Todėl nuo pat atsiskyrimo nuo SSRS laikų nebuvo apsisprendžiama, ar eiti į Vakarus, ar – į Rytus? Šalis stovėjo vietoje.
2014 m. įvyko lūžis, o kai Rusija karine jėga įsiveržė į Ukrainą, prorusiškai nusiteikusių žmonių labai sumažėjo. Tai lėmė, kad ir šalies vystymosi kryptis tapo kur kas aiškesnė – į Europą. Žmonės sugrįžti į Rusijos glėbį nebenori. Tokia nuostata greitai pasikeisti jau nebegali. Sunkiai tikėtina, kad prorusiškos jėgos dominuotų Ukrainos parlamente.
Kita problema, kurią minėjau, yra oligarchai. Žodis labai populiarus, tačiau reikėtų ir jį paaiškinti. Oligarchai nėra tik labai turtingi asmenys, praturtėję po privatizacijos. Oligarchai yra tie, kurių pajamos susijusios su politine veikla.
Jie valdo žiniasklaidą ir turi savo atstovus parlamente bei kitose valstybės institucijose. Todėl kad galėtų apsaugoti savo verslą, oligarchai privalo būti politikoje. O kadangi jie valdo žiniasklaidą ir rinkimai Ukrainoje atsieina po 20–100 mln. JAV dolerių (18,2–90,9 mln. eurų), politikai taip pat dažnai dirba su jais.
– O ar pavyko oligarchų įtakos išvengti Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui ir neseniai paskirtajam premjerui Denysui Šmyhaliui bei ministrų kabinetui?
– V.Zelenskis iki šiol labai populiarus. Palankiai jį vertina daugiau nei 60 proc. ukrainiečių. Deja, parlamentas ir vyriausybė dideliu populiarumu pasigirti negali. Todėl vargu ar vienam prezidentui pakeisti šalies gyvenimą ir žmonių mąstymą pavyks taip greitai, kaip norėtųsi.
Tačiau yra ir kita bėda – dažniausiai Ukrainoje daugelio problemų sprendimas priklauso nuo tų žmonių, kurie yra už aukščiausios valdžios pareigūnų nugarų. Tai jau susiformavusi sistema, o ją suvaldyti, suardyti tikrai nelengva. Ji vis dar gyva.
– Tačiau vis tiek jums Ukrainoje tenka daryti tai, kas pažangiose užsienio šalyse jau seniai įgyvendinta. Ar tai netrukdo pačiam tobulėti ir kilti savo karjeros laiptais?
– Man tenka dirbti su įvairiomis įmonėmis. Dalis jų – labai pažengusios. Viena yra visos Europos maisto pramonės lyderė. Tai ji pasiekė dėl pažangių technologijų ir aukštų valdymo standartų.
Ukrainos geležinkeliai – archajiška įmonė, tačiau čia reikia ieškoti sprendimų ne praeičiai, o šiandienai, nes bendrovė susiduria su tomis pat problemomis, kaip ir kitos geležinkelių kompanijos.
Būtina atnaujinti infrastruktūrą, lokomotyvų parką, diegti naujas valdymo sistemas, dirbti su kibernetine sauga. Beje, dėl nuolatinių kibernetinių atakų iš šiaurinės kaimynės Ukraina šioje srityje turi ypač daug patirties.
Korporatyvinio valdymo akademija man taip pat suteikia galimybių pasitikrinti žinias įvairiose srityse. Mūsų profesoriai yra iš INSEAD verslo mokyklos, o ji yra tarp trijų geriausių pasaulyje. Tad vietos tobulėti tikrai pakanka.
– Prieš karantiną į Lietuvą grįždavote kone kiekvieną savaitgalį, todėl kažin ar esate atitrūkęs nuo čionykščio gyvenimo problemų. Kaip jas vertinate žvelgdamas iš Ukrainos?
– Lietuviams būdinga ir apie problemas, ir apie pasiekimus kalbėti, lyg jie būtų išskirtiniausi, jokioms kitoms šalims nebūdingi. Esu gyvenęs ir Didžiojoje Britanijoje, ir Prancūzijoje, dabar – Ukrainoje. Kiekvienoje šalyje žmonėms atrodo, kad jie – unikalūs, o tik jų politikai kvaili arba tik jų kaimynai – pavydūs.
Lietuva yra puiki šalis. Jei tik yra noro ir netingima dirbti, Lietuvoje viską įmanoma pasiekti. Man absoliučiai viskas Lietuvoje patinka – išskyrus cepelinų spalvos dangų.
Mūsų šalis labai daug pasisekė per pastaruosius 30 metų. Vilnius man yra vienas geriausių Europos miestų. Tačiau politinis Lietuvos gyvenimas – be ambicijų. Verda savo mažame kavos puodelyje.
Manyčiau, kad mes, lietuviai, turime sugebėjimų pasiekti daugiau nei estai, tačiau jie vis dėlto sugebėjo save pasaulyje parduoti kaip aukštųjų technologijų šalį. Lietuvos politikoje reikėtų daugiau jaunų žmonių, turinčių nestandartinių idėjų. Gaila, kad jaunus žmones politika menkai domina.
– Ar jūs pats neplanuojate grįžti į Lietuvą ir dalyvauti jos politiniame gyvenime? Juk artėja Seimo rinkimai.
– Apie politiką Lietuvoje šiuo metu tikrai negalvoju.
– Jūs ne vienoje valstybės valdymo srityje esate sukaupęs nemažai vertingos patirties. Ar kas nors iš Lietuvos yra kvietęs jus pasidalinti ja, pasitarti, pasikalbėti apie, kaip sakėte, globalias idėjas?
– Esu dalyvavęs diskusijose su politikais apie valstybės valdomas įmones, bet jos nebuvo itin rimtos. Matyt, ši tema dabar nėra svarbi. Stinga ir lyderystės šioje srityje. Su Lietuvos verslininkais palaikau kur kas glaudesnius ryšius.
– Kokios, jūsų manymu, Lietuvos problemos šiuo metu opiausios ir spręstinos nedelsiant?
– Prieš karantiną Lietuva pasuko aukštesnių socialinių standartų link. Buvo didinamos įvairios socialinės išmokos, nuolat kalbama apie minimalios algos pakėlimą. Visa tai gerai. Tačiau Vyriausybė turėtų atsakyti, kaip bus auginama šalies ekonomika, iš kur gausime pajamų toms didinamoms socialinėms išmokoms?
Mano galva, reikėtų eiti ta kryptimi, kad jeigu pagerinamos sąlygos verslui ir investicijoms, tuomet galima leisti didinti ir socialines išmokas. Jei padidintume savo pozicijas verslo sąlygų indekso atžvilgiu, jei pritrauktume naujų užsienio investicijų, galėtume kelti ir socialinį standartą.
Net jei ir nebūtų tekę įvesti karantino, nuolatinis socialinio standarto didinimas būtų įstūmęs Lietuvą į ekonominių spąstų zoną. Bet mūsų šalis dar negali sustoti, nes ekonominis išsivystymas ne toks aukštas, koks gražus yra Vilniaus senamiestis.
Man labai patiko projektas „Lietuvos nacionalinė idėja“. Tarsi ir išsirinkome svarbiausias idėjas, tačiau jų įgyvendinimas atsidūrė aklavietėje. Jei nusprendėme, kad švietimas ir mokytojo profesijos prestižas prilygsta nacionalinei idėjai, jai įgyvendinti buvo privalu priimti rimtus politinius sprendimus.
Mokytojų atlyginimus pakelčiau dvigubai, bet ir iškelčiau kur kas didesnius reikalavimus mokymo kokybei. Suprantu, kad tai sukeltų didelį nepasitenkinimą kitose šalies gyvenimo srityse, tačiau visi laimingi niekada nebus, o mes privalome pasirinkti prioritetus.
Apie pašnekovą:
- A.Ą.Audickas Vilniaus universitete yra įgijęs matematikos bakalauro laipsnį.
- Didžiosios Britanijos ICMA mokykloje baigė finansinio bakalauro studijas.
- Verslo magistro laipsnį įgijo INSEAD verslo mokykloje.
- 2012 m. Lietuvos ekonomikos ministerijoje ėjo viceministro pareigas.
- 2013 m. buvo laikinasis Ūkio banko administratorius.
