200 000 eurų. Tiek prašoma už vieno garsiausių tarpukario Lietuvos dailininkų Petro Kalpoko (1880–1945) trijų darbų kompoziciją. Bet ar atsiras pirkėjas, jei įsigyti kūriniai privalės likti Kretingoje jau daugiau nei metus uždarytose patalpose?

Ar įspūdingo dydžio ant drobės nutapyti ir ant sienų kabantys P.Kalpoko paveikslai yra kilnojamieji daiktai, ar tai tarpukario pabaigoje Kretingos mieste pastatyto Lietuvos banko skyriaus neatsiejama salės interjero detalė?

Tokį rebusą jau trečią mėnesį sprendžia Kultūros paveldo departamentas (KPD), o jo sprendimo nekantraudama laukia šių meno kūrinių savininkė – bendrovė „Plungės darna“, paveikslus parduodantis Vilniaus aukcionas ir juos nupirkti pageidaujantis Lietuvos bankas.

Istorinis buvusio banko pastatas Kretingoje ir jo interjerą puošiantys paveikslai yra saugomi valstybės ir įrašyti į Kultūros vertybių registrą.

Kūriniai – įspūdingo dydžio

Net penktadaliu milijono eurų įvertinta P.Kalpoko paveikslų kompozicija pakabinta pačiame Kretingos centre, netoli Pranciškonų vienuolyno esančiame puošniame mūriniame pastate, kurį 1938–1939 metais už 200 tūkst. litų pastatė Lietuvos bankas.

To meto garsaus architekto Mykolo Songailos (1874–1941) suprojektuoto neoklasicistinio stiliaus pastato pirmame aukšte esančios erdvios operacijų salės sienas buvo nuspręsta papuošti įspūdingo dydžio paveikslais, kuriuose būtų vaizduojama klestinti Lietuva.

Lietuvos banko surengtą konkursą laimėjo garsus šalies dailininkas P.Kalpokas.

Menininkui buvo užsakyta nutapyti miesto pramonę, žemdirbystę ir jūrinę valstybę bei žvejybą atspindinčius kūrinius.

1939 metų viduryje ant drobės aliejumi nutapytų darbų dydis įspūdingas.

Kelių metrų aukštyje palubėje ant trijų salės sienų pakabintų visų trijų paveikslų aukštis siekia daugiau nei po pustrečio metro, o ilgis – nuo 6,4 iki beveik 10 metrų. Bendras kūrinių plotas – kiek daugiau nei 61 kvadratinis metras.

Lietuvos banko archyvinių dokumentų duomenimis, už darbą dalininkui avansu buvo sumokėta beveik 6 tūkst. litų, o sprendžiant pagal sutartį, visa sandorio suma siekė 18 tūkst. litų. Tai beveik dešimtadalis viso pastato vertės.

Įsigijo kartu su pastatu

Lietuvos banko Kretingos skyriaus pastatas ir jame kabantys paveikslai stebuklingai išliko ir per karą, ir sovietmečiu.

Karo pabaigoje miręs tarpukario dailininkas sovietų valdžiai neužkliuvo, o darbo žmones vaizduojantys paveikslai tiko to meto ideologijai.

Sovietinės okupacijos metais šiame pastate ir toliau veikė valstybinis bankas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę jame įsikūrė Žemės ūkio bankas, iš kurio 1997 metais pastatą su jame esančiu turtu nusipirko vamzdynų dalių tiekimu ir patalpų nuoma užsiimanti bendrovė „Plungės darna“.

Iki šiol pastatas buvo nuomojamas įvairiems komerciniams bankams, tačiau, mažuose miesteliuose nykstant jų skyriams, paskutinis nuomotojas – „Luminor“ bankas – čia veikė iki praėjusių metų balandžio.

Nuo to laiko uždarytose patalpose esantys meno kūriniai tapo nebeprieinami visuomenei.

Tuomet bendrovės „Plungės darna“ savininkui Dariui Lauraičiui ir kilo mintis paveikslus parduoti.

Juo labiau kad P.Kalpoko kūrybinis palikimas šiandien yra vertinamas labai brangiai.

Rinkoje – rekordinė vertė

Savininko užsakymu paveikslus ištyrusi menotyrininkė ir bendrovės Meno rinkos agentūros vadovė Simona Skaisgirytė-Makselienė šį P.Kalpoko triptiką įvertino Lietuvos dailės rinkoje dar negirdėta 200 tūkst. eurų suma.

Bet, anot S.Skaisgirytės-Makselienės, kuri yra ir Vilniaus aukciono vadovė, ši paveikslų kaina, ko gero, dar net per maža: „Ne paslaptis, kad P.Kalpokas šiandien tapo brangiausiai parduodamu lietuvių dailininku.

Pernai gruodį Vokietijoje vykusiame aukcione 80x60 cm dydžio šio dailininko nutapytas vieno Vokietijos parko peizažas buvo nupirktas už 72 tūkst. eurų.

Vilniaus aukcione panašaus dydžio P.Kalpoko darbas „Upelis pavasarį“ buvo įsigytas už 36,5 tūkst. eurų.

Neabejotina, kad įspūdingo dydžio darbų vertė galėtų būti kur kas didesnė.“

Susidomėjo Lietuvos bankas

Darbų savininkas P.Kalpoko kompoziciją pasiūlė parduoti Vilniaus aukcionui, bet buvo aišku, kad galimų pirkėjas ratas nebūtų didelis, nes milžiniškiems paveikslams eksponuoti prireiktų didelių erdvių.

Vargu ar kas nors galėtų juos pakabinti privačiose patalpose.

S.Skaisgirytė-Makselienė dailininko paveikslus pasiūlė įsigyti pirmajam jų savininkui Lietuvos bankui. Jis susidomėjo galimybe susigrąžinti banko užsakymu nutapytus ir jam priklausiusius meno kūrinius.

Juo labiau kad, pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, Lietuvos bankas, kaip valstybinė institucija, paveikslams įsigyti turėtų pirmumo teisę ir galėtų nupirkti už pradinę jų kainą.

Lietuvos bankas netgi numatė, kad šie kūriniai galėtų būti eksponuojami banko pastate Vilniuje, Gedimino prospekte, arba architekto M.Songailos projektuotuose Lietuvos banko rūmuose Maironio gatvėje Kaune.

Yra susieti su statiniu

Bet netikėtai paaiškėjo, kad net ir nusipirkęs paveikslus naujasis savininkas jų negalėtų pasiimti.

Už rekordinę aukcionui 200 tūkst. eurų pradinę kainą trijų P.Kalpoko paveikslų kompozicija Vilniaus aukcione turėjo būti pardavinėjama kovo 20 dieną.

Dėl paskelbto karantino aukcionas buvo atidėtas iki balandžio 10 d. ir vyko virtualiai, tačiau tarp parduodamų meno kūrinių garsiųjų paveikslų jau nebuvo.

Jų pardavimas buvo sustabdytas, nes Kultūros paveldo departamentas išaiškino, kad šiuos kūrinius ne tik draudžiama išvežti iš banko pastato Kretingoje, bet jų net negalima nuimti nuo sienų ar perkabinti kitur.

Paveldosaugininkai šią trijų paveikslų kompoziciją yra įvertinę kaip sienų dekorą ir Kultūros vertybių registre įrašė į Nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų sąrašą.

Be to, šiuo metu galiojančiuose senuose kultūros vertybės apskaitos dokumentuose P.Kalpoko paveikslai įrašyti prie banko pastato vertingųjų savybių.

„Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre yra ir objektų, kurie iš pažiūros yra kilnojamieji. Pavyzdžiui, seni liturginiai indai, šventųjų paveikslai bažnyčiose“, – sakė KPD Kontrolės skyriaus vedėja Donata Armanavičienė.

KPD Klaipėdos skyriaus vedėjas Laisvūnas Kavaliauskas teigė, jog paveikslus siūlydamas aukcionui „Plungės darnos“ vadovas D.Lauraitis žinojo, kad jie privalo likti pastate, kurio interjerui buvo specialiai sukurti.

Verslininkas buvo pasirašęs pastato, kaip kultūros vertybės, apsaugos reglamentą, kuriame įrašyta, kad paveikslai yra neatsiejama pastato interjero dalis.

Matomi tik iš toli

S.Skaisgirytės-Makselienės manymu, vien tai, jog paveikslai buvo užsakyti šio pastato interjerui, dar nereiškia, kad jie negali būti eksponuojami kitur: „Kultūros vertybių registre šie P.Kalpoko kūriniai klaidingai pavadinti pano. Tai reiškia – tapyba ant sienų.

Jei taip būtų iš tikrųjų, niekas ir klausimų nekeltų, nes tuomet būtų akivaizdu, kad tokie meno kūriniai yra neatsiejama interjero dalis.

Bet tai yra ant drobės aliejumi nutapyti paveikslai, kurie gali būti nukabinami, transportuojami ir demonstruojami kitose erdvėse.“

Be to, jos manymu, šioje erdvėje esantys P.Kalpoko paveikslai net nukenčia, nes jie matomi tiktai iš toli, o tai apsunkina įžiūrėti smulkesnes paveikslų detales, kurių yra gausu.

Paveikslais pasirūpintų geriau

S.Skaisgirytė-Makselienė abejoja, ar be šių paveikslų istorinė buvusio banko pastato vertė tikrai sumenktų.

Anot jos, ten ir be paveikslų yra nemažai vertingųjų savybių: fasado puošybos elementai, autentiškos banko durys, laiptai, seifas-saugykla, meniška pastato teritorijos kaltinio metalo tvora.

S.Skaisgirytės-Makselienės įsitikinimu, šie paveikslai buvo sukurti ne tiek konkrečiai šiam pastatui, kiek banko institucijai ir atspindėjo tuometę šios svarbios valstybės institucijos ideologinę programą: „Nupirkti paveikslai iš uždarytų patalpų kaip tik sugrįžtų į banką.

Kur didesnis viešasis interesas – ar kad paveikslai užsispyrusiai būtų laikomi ir dulkėtų uždarytose privačiose patalpose, ar kad juos visuomenė galėtų pamatyti atvirose Lietuvos banko rūmų erdvėse?“

Buvusio banko pastato ir P.Kalpoko darbų savininkas D.Lauraitis taip pat įsitikinęs, kad Lietuvos bankas geriau pasirūpintų meno kūrinių būkle, nes yra galinga finansinė institucija ir turi nemažai patirties prižiūrint dailės darbus.

Lietuvos bankas valdo Pinigų muziejų, kuriame yra gausūs kolekcinių vertybių fondai.

Sutrukdė karantinas

Siekdama, kad pirkėjas paveikslus galėtų eksponuoti kitur, kovo pradžioje Meno rinkos agentūra paprašė paveldosaugininkų, kad jie būtų įrašyti į Kilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Kovo 17 dieną KPD įpareigojo Kultūros paveldo centrą skubiai parengti statusui pakeisti reikalingus dokumentus ir patikslinti vertingąsias pastato savybes.

Tada centro ataskaita dar kartą būtų nagrinėjama Kultūros paveldo vertinimo taryboje.

Tačiau šio nurodymo vykdymą sustabdė paskelbtas karantinas.

Kultūros paveldo centro Duomenų skyriaus vedėja Giedrė Radvilavičienė teigė, kad dėl karantino suvaržymų specialistų grupei iki šiol buvo sudėtinga nuvažiuoti į Kretingą ir susirasti nakvynę.

Kretingoje siūlo įkurti Lietuvos banko muziejų

Andrius Jankauskas

Kolekcininkas, turintis didžiausią privatų P.Kalpoko tapybos darbų rinkinį

„P.Kalpoko paveikslus, sukurtus Lietuvos banko pastatui Kretingoje, buvo siūloma įsigyti ir man, tačiau jie netiko mano rinkiniui, nes mane domina tie paveikslai, kuriais dailininkas išgarsėjo, o ne tie, kuriuos jis sukūrė pagal užsakymą jau būdamas garsus.

Be to, savo neįprastu dydžiu šie darbai nėra patogūs privačioms kolekcijoms, todėl galima tik pasidžiaugti, kad jais susidomėjo valstybinė institucija, kuri šiais darbais gali tinkamai pasirūpinti ir, svarbiausia, juos demonstruoti visuomenei.

Mano nuomone, šių P.Kalpoko darbų tematika labiau atspindi Lietuvos banko, kaip ekonomiškai stiprios valstybės simbolio, institutą. Šiame Kretingoje esančiame pastate ateityje vargu ar įsikurs koks nors bankas, todėl pasikeitus pastato paskirčiai šie P.Kalpoko darbai nebeteks savo pirminės prasmės.

Idealiausia būtų, kad kartu su šiais paveikslais Lietuvos bankas į savo rankas perimtų ir patį pastatą, kuriame galėtų būti įkurtas Lietuvos banko muziejus, atspindintis visą šios institucijos istorijos raidą. Juo labiau kad šis pastatas tarpukariu ir buvo statomas kaip bankas.

Į šį nacionalinės reikšmės muziejų iš Vilniaus galėtų būti perkelta ir Pinigų muziejaus ekspozicija. Toks pajūryje esantis banko muziejus būtų lankomas ne mažiau nei Vilniuje, o Kretinga įgytų reikšmingą traukos objektą.“