Reikia lyginti valstybes
Demografės Vlados Stankūnienės teigimu, apie naująją emigracijos bangą net nereikėtų kalbėti – jei lietuviai po karantino emigruotų, tai būtų tik daugybę metų trunkantis emigracijos iš Lietuvos tęsinys.
Vis dėlto, pasak demografės, gausūs lietuvių emigracijos srautai po karantino nėra tikėtini – aplinkybės, anksčiau skatinusios lietuvius išvykti, užsienio valstybėse gali būti blogesnės nei Lietuvoje.
„Jei emigracija ir vyktų, akivaizdu, kad tai būtų emigracijos tęsinys – tos intensyvios emigracijos bangos, kuri prasidėjo prieš beveik 30 metų, iš esmės nesumažinome. Jei pasižiūrėtume į praėjusių metų emigracijos duomenis, emigravo beveik 30 tūkst. lietuvių.
Dabar būtų tikslingiau klausti, ar koronavirusas emigraciją sustabdys. Norint tai įvertinti, reikia žinoti ne tik Lietuvos situaciją. Vertindami ekonominę situaciją, sakome, kad taip, situacija nėra gera, bet ar ji yra yra blogesnė nei kitose šalyse? Epidemiologinė situacija, mes pripažįstame, daugeliu atvejų yra net geresnė“, – lrytas.lt kalbėjo V.Stankūnienė.
Išstumiantieji veiksniai, demografės teigimu, šiuo laikotarpiu Lietuvoje nesustiprėjo – net jei šalyje gerokai išaugtų nedarbas, svarbu įvertinti, kad kitose valstybėse, į kurias daugiausia emigruojama iš Lietuvos, situacija nėra geresnė.
„Paprastai emigruojama iš ten, kur nėra darbo ir nėra darbo užmokesčio. Šiuo atveju nedarbo veiksnys Lietuvoje yra panašus arba dar geresnis nei šalyse, į kurias lietuviai galėtų emigruoti. Todėl emigracijos srautui formuotis nėra pagrindinio veiksnio.
O tie veiksniai, kurie įprastai pritraukia į kitas šalis – gerokai pablogėjo. Žinome, kad pagrindinis emigrantų srautas vykdavo į Jungtinę Karalystę. Tačiau nuo 2016 metų dėl „Brexit“ tapo nebeaišku, kokia bus jų imigracijos politika, o pati situacija valstybėje – nestabili. Dabar – koronaviruso pandemija, kuri gerokai stipresnė nei mūsų šalyje. Laukiama ir ekonominio nuosmukio. Akivaizdu, kad susilpnėjus pritraukiantiems veiksniams, intensyvaus emigracijos srauto į Jungtinę Karalystę neturėtų būti“, – teigė V.Stankūnienė.
Ieškantiems, kur emigruoti, norint rasti darbą ir gerą užmokestį, gali būti sudėtinga – šalyse įsivyravo epidemiologinė krizė, tikėtina, arba jau jaučiama, ir ekonominė krizė.
„Kartais nuskamba galima emigracijos kryptis į Norvegiją. Tačiau Norvegijoje darbo rinka yra dešimt kartų mažesnė nei Jungtinės Karalystės. Lietuviai ten gali emigruoti, bet gerokai mažesnėmis apimtimis – 10 kartų mažesnėmis. Akivaizdu, kad šioje nestabilioje būsenoje bent artimiausiu metu emigracija iš Lietuvos turėtų susilpnėti“, – kalbėjo V.Stankūnienė.
Po karantino galėtume stebėti ne tik sumažėjusius emigracijos srautus, tačiau ir didėjančią grįžtamąją migraciją.
„Jei informacija, kurią išsako bent jau Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės nariai, yra tiesa – kad nemažai lietuvių norėtų grįžti į Lietuvą, galimai neto migracijos rodikliai keisis pozityvia linkme.
Tikrai gali suintensyvėti grįžtamoji migracija, kuri jau kuris laikas formavosi. Ji buvo gerokai padidėjusi 2012–2015 metais ir siekė beveik 20 tūkst. žmonių kasmet. Grįžtamoji migracija vėl suintensyvėjo 2018–2019 metais. O jei užsienyje stiprės nepalankios aplinkybės, grįžtamoji migracija vėl gali padidėti“, – įvertino V.Stankūnienė.
Statistikos departamento duomenimis, nuo metų pradžios iki balandžio į Lietuvą grįžo 7376 Lietuvos piliečiai.
Skirtingos aplinkybės
Ekonomisto Žygimanto Maurico teigimu, net jei dėl koronaviruso krizės pasekmių lietuviai pasirinktų emigruoti, naujoji emigracijos banga nė iš tolo neprilygtų buvusiai po 2009 metų krizės. Anot ekonomisto, tam įtakos turi visiškai skirtingos aplinkybės.
„Tokios emigracijos bangos, kokią mes turėjome po 2009 metų krizės, turbūt reta šalis iš viso yra turėjusi savo istorijoje. Tuo metu Lietuvai teko daug nepalankių aplinkybių: pirmiausia – labai dideli darbo užmokesčio skirtumai. Buvo daug pesimizmo visuomenėje: žmonės vieni kitus kaltino dėl krizės priežasčių, didžioji dalis tų priežasčių buvo šalies viduje – tai yra NT burbulai, vartojimo burbulai, nepakankamas dėmesys investicijų pritraukimui.
Todėl kai krizė atėjo, reikėjo imtis nepopuliarių sprendimų – vyravo „diržų veržimosi“ naratyvas, mažinami darbo užmokesčiai – ir ilgą laiką po krizės nekeliami. Visi tie faktoriai susidėjo į bendrą burbulą, kuris virto didele emigracijos banga“, – lrytas.lt teigė Ž.Mauricas.
Jo teigimu, dabar situacija yra priešinga – priežastys, kurios vertė lietuvius išvykti anksčiau, nebėra tokios aktualios. O ir situacija emigrantų pamėgtose šalyse yra pasikeitusi.
„Pajamų skirtumas tarp Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos (ES) šalių nebėra toks didelis, todėl žymiai mažesnis procentas žmonių ryžtųsi emigruoti tik dėl didesnių pajamų. Jei kalbėtume apie nedarbą – taip, jis auga Lietuvoje, bet neauga sparčiau nei kitose ES šalyse, ypač kalbant apie Jungtinę Karalystę (JK), kuri yra pagrindinis emigrantų traukos centras.
Svarbu atkreipti dėmesį, jog didelė dalis gyventojų Europoje yra prastovose, todėl įmonės neskubės priimti naujų darbuotojų tol, kol turi įsipareigojimų po krizės priimti tuos darbuotojus, kurie yra prastovose. Pavyzdžiui, JK prastovų kompensavimas pratęstas iki spalio. Manau, bent iki spalio darbuotojų paklausos didėjimo nebus (su tam tikromis išimtimis, pavyzdžiui, sezoniniai darbuotojai žemės ūkyje)“, – kalbėjo ekonomistas.
Jo teigimu, vienintelė kryptis, kuri galėtų būti panašiai patraukli, kokia 2009–2010 metais buvo Britanija, galėtų būti Skandinavijos šalys. Tačiau, Ž.Maurico teigimu, ji turi daugiau saugiklių – reikšmingas yra kalbos barjeras, rinkos dydis.
Mažesnei būsimai lietuvių emigracijai reikšminga ir dabartinė Lietuvos pozicija.
„Anksčiau niekas net nebandė išvykstančiųjų stabdyti. Buvo net tokių pamąstymų, jog gerai, kad žmonės emigruoja, nes nedarbo lygis labai aukštas, taip Lietuvoje sumažintume socialinę įtampą, nusikalstamumą – galbūt ir gerai „nuleisti garą“ ir leisti tiems žmonėms išvykti. Tuo metu buvo toks naratyvas.
Dabar yra kitaip – komunikuojama, kad ekonomika bus skatinama. Mums neblogai pasisekė susitvarkyti su sveikatos apsaugos krize, yra pakilęs pajamų lygis. Anksčiau pajamų lygio skirtumai tarp valstybių atrodydavo labai įspūdingai – penki ar šeši kartai. Dabar – 2,5 karto, priklausomai nuo valiutos kurso – skirtumas vis dar skaičiuojamas kartais, bet jau artėjama prie to, kada bus matuojama ne kartais, o procentais – bus psichologinis lūžis“, – sakė Ž.Mauricas.
Tikėtina, jog šios krizės metu nedarbas bus pagrindinis emigracijos veiksnys, o emigracijos mastas priklausys nuo to, kaip valstybei seksis susitvarkyti su nedarbo iššūkiais. Vis dėlto, ir užsienio valstybėse gali sumažėti imigrantų paklausa – įvairūs sektoriai atsargiai vertins ekonominę situaciją, neskubės priimti naujų darbuotojų.
„2009–2010 metais buvo kitokia situacija: JK verslai po kriziniu laikotarpiu mažino darbo kaštus ir keitė vietinius darbuotojus imigrantais. Jei pažiūrėtume statistiką, britų užimtumas iki pat 2014 metų buvo mažesnis nei prieš krizinį lygį, tačiau iš trečiųjų šalių atvykusių imigrantų užimtumo lygis pradėjo augti praktiškai iš karto, nuo 2009 metų. Reiškia, nemaža dalimi vietos darbuotojai buvo pakeisti imigrantais.
Nemanau, kad tokia tendencija bus Skandinavijoje – ten kitokia šalies struktūra, ir darbuotojų sąjungos stipresnės. Svarbu ir rinkos dydis – jei per metus atvyksta 100 tūkst. imigrantų vien iš Lietuvos, jei dar tiek atvyks iš Lenkijos, Latvijos, Rumunijos, Bulgarijos, tai Skandinavijos šalys tiek nesusiurbs. O jų ir darbo rinka nėra tokia lanksti“, – kalbėjo ekonomistas.
Emigracijos mastas – nedidelis
Ekonomistas, vėl atvėrus valstybių sienas, neprognozuoja didelės emigracijos bangos, o ir išvykimai turėtų prasidėti ne iš karto.
„Kol šalys taiko ekonomikos skatinimo priemones, prastovų kompensavimą, kol bus neapibrėžtumas – tol bus menka darbuotojų paklausa tose šalyse, kur mes emigruojame, tiek ir rusens viltis, kad Lietuvoje situacija stabilizuosis.
Net kai bus fiziškai įmanoma išvykti, nuo pirmos dienos žmonės nepradės plūsti. Vis tiek norės aiškumo – bus baimės, kad gali įstrigti. Anksčiau žmonės važiuodavo ir neturėdami darbo – dabar tai būtų labai pavojinga. Net jei lieka ir menkiausia grėsmė, kad karantinas bus sugriežtintas, kas norės viską mesti, išvažiuoti be konkretaus darbo pasiūlymo ir rizikuoti, kad vėl sugriežtinus karantiną, įstrigs ir negalės grįžti į Lietuvą. Tai – milžiniška rizika.
Todėl emigracijos banga turėtų prasidėti šių metų pačioje pabaigoje arba kitais metais“, – svarstė ekonomistas.
Vis dėlto, būsimo išvykimo ekonomistas neįvardytų kaip emigracijos bangos, greičiau – kaip sujudėjimą.
„Bus sujudėjimas, bet nebūtinai tik į vieną pusę. Gali būti, kad ir iš užsienio daugiau žmonių grįš į Lietuvą. Didelės imigracijos tendencija, manau, tęsis – balansą galbūt turėsime neigiamą, bet tai priklausys nuo to, kaip seksis susitvarkyti ekonomiką“, – sakė Ž.Mauricas.
Anot jo, bloguoju atveju išvykstančiųjų bus keliolika tūkstančių kartų daugiau, nei atvykstančiųjų, tačiau geruoju – keliais tūkstančiais daugiau išvykstančiųjų, nei parvykstančiųjų.
Sezoninis darbas – prarastas
Viena kryptis, kurią, panašu, šiemet jau reikės pamiršti – tai sezoninis vasaros darbas pietinėse Europos valstybėse.
„Į pietines valstybes galimybės važiuoti nėra. Turizmo sektorius geriausiu atveju pusėtiną veiklą pradės vykdyti liepą arba, labiau tikėtiną, rugpjūtį. Kadangi darbo vietoms tikrai bus didelė paklausa iš vietinių, taip pat jau dabar yra nemažai imigrantų pastrigusių tose šalyse, tad konkurencija dėl šių darbų bus labai didelė, o užmokesčiai – nedideli.
Pietų valstybių darbuotojai padidins konkurenciją ir Šiaurės valstybėse – jie masiškai emigruos į Šiaurę ir sudarys konkurenciją Rytų Europos darbuotojams“, – kalbėjo ekonomistas.
Įdarbinimo agentūros „Emigra“ direktorė Agnė Bureikė jam antrina – lietuviai, šiai vasarai planavę rasti sezoninį darbą šiltose Pietų valstybėse, turės nusivilti
„Vasarą nemažai studentų išvažiuoja padirbėti į užsienį, labai populiarios kryptys būdavo Ispanija, Kipras, Graikija, o tai – viešbučių, restoranų sektorius, kuris labiausiai nukentėjo per šią krizę. Manome, kad į šias šalis šis sezonas mums yra prarastas. Išvykti neapsimokės, nes jei situacija ir pasitaisys, tai nutiks tik vasaros pabaigoje“, – lrytas.lt teigė A.Bureikė.
Anot jos, lietuvių emigracijos banga – tikėtinas scenarijus. Tai rodo nemažas lietuvių susidomėjimas darbo pasiūlymais užsienyje.
„Emigracijos bangos tikėtumėmes dėl to, kad žmonių susidomėjimas niekur nedingo – gal net kiek padidėjo. Tiesa, laisvai išvažiuoti galimybių nėra: dėl tos priežasties žmonės tiesiog teiraujasi, yra laukimo būsenoje.
Todėl susidomėjimas yra, bet veiksmų imtis žmonės dar bijo – bijo sutartis pasirašyti iš anksto, būtent dėl to, kad nėra aiškumo dėl kelionės“, – teigė A.Bureikė.
Anot jos, užsienio valstybėse darbuotojų poreikis yra, jis turėtų dar išaugti.
„Esame girdėję iš Airijos darbdavių, jog jie prognozuoja, kad Airijoje išaugs darbuotojų poreikis, kai skrydžiai atsinaujins. Manome, kad darbuotojų Vokietijoje, Olandijoje trūksta, užklausas gauname, darbo pasiūlymų turime ir šiai dienai, o atsivėrus sienoms ir norintieji netruks išvykti.
Tačiau darbuotojų paklausa ir šiuo metu yra visose šalyse. Įdarbiname darbuotojus, kurie jau yra toje šalyje – tarkime, darbdaviai iš Vokietijos ieško darbuotojų, mes galime pasiūlyti Vokietijoje esančius be darbo likusius lietuvius, kurie į mus kreipėsi. Nes yra tokių, kurie būdami užsienyje, per šią krizę neteko darbo, ir negali grįžti, arba neturi ko grįžti į Lietuvą, net neplanuoja grįžti ir ieško kitų darbo galimybių toje šalyje, kur yra įstrigę“, – kalbėjo A.Bureikė.
