– Karantinas Lietuvoje švelnėja, bet nuogąstavimų, kaip ir iš ko gyvensime šių metų pabaigoje ar kitąmet vis daugėja. Ar iš tikrųjų Lietuvai gresia dar viena sunki finansinė krizė?
– Tie ūkio sektoriai, kuriems nereikėjo priverstinai karantinuotis, jau atsigauna. Tikėtina, kad rudeniop atsikurs jiems būtinas tiekimas, o galbūt rasis ir naujų galimybių.
Tačiau tiems, kuriems teko patirti karantiną, tikrai bus sunku atsigauti, nes smūgis veiklai buvo suduotas stiprus, o deramo atsako iš valstybės taip ir nesulaukta.
Reikia pripažinti, kad patyrusių karantiną darbuotojų ir verslininkų nuosavybės teisės buvo suvaržytos. Vyriausybė, veikdama visų mūsų vardu, pagal Konstitucijos dvasią už tai privalėjo atlyginti. Tai derėjo padaryti greitai, kaip panašioje situacijoje darė tokios šalys kaip Vokietija ar Šveicarija.
O Lietuvoje, to nepadarius, smarkiai nukentėjo ne tik individualiai dirbantys žmonės, verslininkai, bet ir pastarųjų partneriai, nes ir su jais nebuvo atsiskaityta. Neatsiskaitymo grandinė nusidriekė. Žadėtos Vyriausybės priemonės, numatytos karantino pasekmėms mažinti, yra įstrigusios.
Tai tik dar kartą įrodo, kad ne tuo būdu verslui už patirtus nuostolius per karantiną atlyginama. Reikėjo ne paskolas likvidumui palaikyti pasiūlyti, o duoti vienkartines kompensacijas, atsižvelgiant į įmonių įsipareigojimus arba turėtas iki karantino pajamas.
Jei būtų pasekta vokiečių pavyzdžiu, kai įmonėms tiesiog buvo pervestos tam tikros sumos proporcingai veiklos mastams, jau dabar verslas būtų pradėjęs atsigauti.
– Ar neteks kai kuriems viešbučiams, kelionių agentūroms, kavinėms ar restoranams užsidaryti, žinant, kad užsienio šalys neskuba atverti savo sienų, o tai reiškia, kad turizmo apimtys bus ženkliai sumažėję?
– Tai negresia tik Seimo restoranui (juokiasi)! Be abejo, tų verslininkų, kurių veikla susijusi su turizmu, laukia sunkūs laikai.
Tačiau karantinas smogė ne tik pasiūlai-paklausai, ne tik finansams, bet ir žmogiškajam kapitalui. Juk svarbiausias Lietuvos turtas – žmonės. Bet tenka apgailestauti, kad ne vienas tapo išmaldos iš valdžios prašytoju. Ir nusivylė. Negana to, prislėgė dar ir visiška nežinomybė dėl rytojaus.
Dėl to, kad karantinas kas kelias savaites pratęsiamas, ne vienas verslininkas buvo supriešintas su savo darbuotojais, nes neaišku buvo ar juos iš viso atleisti, ar išleisti į prastovas. Iš kur paimti lėšų atlyginimams? Tai išprovokavo masinį žmonių nusivylimą. Žvelgiant į ateitį, tokie dalykai – kur kas grėsmingesni, nei verslo likvidumo problemos.
Nenustebčiau, jeigu žmogus po tokių išbandymų pagalvoja: o gal geriau spjaut į viską – į atsakomybę prieš darbuotojus, partnerius, nusimesti nuolatinę atsakomybės naštą, užbraukt visus puoselėtus ateities planus ir užsidaryti.
Užuot išsklaidžiusi tą nežinomybę, valstybė ją tik dar labiau gilina. O reikėtų žmoniškai paklausti verslininkų, ar jie dar turi jėgų ir noro tęsti savo veiklą? Prieš tuos, kurie vis dėlto stengiasi išlikti, reikėtų nulenkti galvą. Juk darbo vietas kuria ne valstybė, o žmonės, kurie prisiima atsakomybę.
– Kaip jums atrodo, kas lėmė, kad tie valdžios bandymai padėti verslui išvirto į kažkokias schemas, sunkiai paaiškinamas tvarkas?
– Pirmiausia – nepasitikėjimas žmonėmis. Valstybė nesugebėjo savo piliečiams būti partneriu, kuris sunkiu momentu adekvačiai suvokia situaciją ir daro tai, ko iš jos tikimasi.
Kita vertus, turbūt nebuvo patirties ir nesuvokiama, kaip tokių išbandymų akivaizdoje turėtų veikti visas valstybės aparatas. Skirtingai, nei privačios įmonės, jis – gremėzdiškas, lėtas, suvaržytas daugybės biurokratinių funkcijų ir procedūrų. Todėl laikas valstybės aparate turi visai kitą vertę nei mūsų visų gyvenime.
Valdininkai nesugebėjo įvertinti, kad būtina labai staigiai pakeisti įvairias įsisenėjusias procedūras ir nediegti naujų, tokių pat lėtų. Įsivaizduokite, Lietuvoje 80 tūkst. įmonių, o buvo ketinama individualiai spręsti, kad atidėti mokesčius, nagrinėti jų verslo planus. Iš karto buvo aišku, kad toks veikimas tuoj pat užstrigs. Reikėjo greitų sprendimų ir nedelsiant.
Reikėjo pasirinkti tinkamą atsaką. Juk ne paskolos būtinos užsidariusiam restoranui ar viešbučiui, o – vienkartinės subsidijos. Kokias paskolas užsidariusios įmonės galėjo imti ir kaip užtikrinti, kad jas atiduos, jei jų veikla užšalo neribotam laikui?
– Kai kurie Lietuvos verslininkai sulaukė net Specialiųjų tyrimų ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybų patikrinimų, kurie, matyt, dar labiau sugaišino bet kokius planus kažkaip atsigauti.
– Vokietijoje apie tai karantino metu irgi buvo kalbama, tačiau ten verslui suteiktos greitos subsidijos, atsisakant bet kokių specialiųjų tyrimų, davė puikius rezultatus. Tuo tarpu Lietuvoje pinigai iki šiol – valstybės sąskaitose, o praradimai – kur kas didesni už tuos, jei keli nesąžiningi verslininkai būtų nepelnytai gavę subsidijas.
Kas atsakys už tuos praradimus? Juk pinigai šiandien ir prieš tris mėnesius – skirtingos vertės. Jei šiuo metu kuri įmonė ir gaus iš valdžios pinigų, tai jie verti tik trečdalio to, ko būtų buvę verti kovo viduryje.
– O kaip protingiausia būtų elgtis paprastiems mirtingiesiems – gyventi iš santaupų, laikyti jas dar juodesnei dienai ar kur nors protingai investuoti?
– Dalinti panašius patarimus būtų neatsakinga. Tikriausiai tiems žmonėms, kurie dirba individualiai ir iš valstybės gavo po 257 eurus, jau teko išleisti savo „juodos dienos“ santaupas.
Juk jiems reikėjo ir šeimas išlaikyti, ir už darželius-mokyklas sumokėti, ir vykdyti kitus įsipareigojimus. Dažniausiai žmonės, atsidūrę kritinėse situacijose, priima ir adekvačius, ir savalaikius sprendimus.
– Kalbama, kad kitų metų šalies biudžetas bus smarkiai skylėtas. Ar ir šiuo klausimu laikas – prarastas?
– Jau banalybe tapo posakis, kad bet kokia krizė yra proga naujiems verslo ieškojimams. Kai kurios Lietuvos įmonės suskubo gaminti tas prekes, kurios šiuo metu pasaulyje – paklausiausios.
Bet reikėtų įsiklausyti ir į tai, kad daugelis planuoja savo gamybą perkelti iš Kinijos ir kitų Azijos šalių į Europą.
Būtų gerai, kad šie procesai neaplenktų Lietuvos. Tačiau tam būtina gerinti aplinką investicijoms iš užsienio, sykiu sudarant sąlygas nepasitraukti iš Lietuvos toms įmonėms, kurios buvo priverstos investuoti užsienyje.
Galbūt ta koronaviruso sukelta krizė Lietuvai išeis ir į naudą, tik ministerijoms nereikėtų užsiimti vien veikla, įsisavinant tuos kelis milijardus eurų, kai pasaulyje aplink mus plaukioja trilijonai.
