Atvažiuoja pasigėrėti
„Pažiūrėkit, – ant naujutėlio liepto pasistatęs teleskopą žvilgtelėti pro jį į ežerą pakvietė Vidmantas Adomonis. – Ten pilkosios antys“.
Alytaus rajone esantis Žuvinto biosferos rezervatas yra viena tų vietų, kurią šis Vilniuje gyvenantis mokslininkas, biofizikas kartu su žmona Ramute aplanko kiekvieną pavasarį. Ir ne vieną kartą.
Jiedu yra mėgėjai ornitologai, tad kaskart, kai tik nutaiko progą, susikrauna į automobilį teleskopą, fotoaparatus ir, aptarę maršrutą, traukia stebėti paukščių.
„Žuvinto ežeras mums yra pakeliui, kai važiuojame iš Vilniaus į savo sodybą Suvalkijoje. Visada stabtelime ir pasižvalgome, kokie paukščiai atskrido. Tačiau šįkart atvažiavime specialiai „, – pratarė R.Adomonienė.
Pasak V.Adomonio, jiedu su žmona yra Lietuvos ornitologų draugijos nariai. Domėjimasis paukščiais juos skatina keliauti.
„Žuvintas yra viena patraukliausių vietų, ir šįkart į jį atvažiavome specialiai.
Turime ir kitų pamėgtų maršrutų. Pavyzdžiui, paukščiais yra turtingi Vilniaus Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkiniai arba Grybaulios tvenkinys netoli Baltarusijos sienos, Varėnos rajone.
Todėl dažnai išvažiuojame iš Vilniaus kad ir vienos dienos kelionei. Stebime paukščiusm fotografuojame, o kartu ir pasivaikštome gamtoje. Mums tai pats priimtiniausias laisvalaikio praleidimo būdas“, – kalbėjo V.Adomonis.
Šis žmogus, iki Atgimimo dirbęs mokslinį darbą, vėliau buvo regimas ir Sąjūdyje, ir politikoje, ir Energetikos bei aplinkos ministerijose.
„Turėjau įvairių pareigų, tačiau jos nutolo, o štai pomėgis, kažkada įskiepytas garsaus ornitologo Leono Jezersko, išliko visam laikui“, – pratarė mokslininkas.
Lauks ir vilniečių
O kokių sąsajų su Vilniumi turi pats Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis?
„Neturiu jų kitų, tik mokslus Vilniaus universitete, – patikino jis. – Esu kilęs iš Dotnuvos, Akademijos miestelio. Kone prie pat mano tėviškės yra Lietuvos georgafinis centras“.
Dirbdamas Žuvinto biosferos rezervate šis žmogus sudaro galimybę keliautojams, taigi ir vilniečiams pajusti paukščių pažinimo žavesį. Netrukus, vasaros pradžioje bus atvertas atnaujintas lankytojų centras administracijos pastate.
Naujasis Žuvinto ežero gamtos takas taip pat jau yra paklotas, bet dar restauruojamas jo apžvalgos bokštas.
Tiems, kurie sumanys pakelti sparnus link Žuvinto, būtina įsidėmėti keletą svarbių sąlygų. Viena jų – nusileidus saulei vaikščioti taku nebus galima. Kita – prie ežero nevalia triukšmauti ir leisti laisvai laigyti šunims. Dar viena sąlyga – jokių skraidyklių.
Šių taisyklių nevalia ignoruoti, nes rezervate žmonės tiesiog privalo būti mandagūs svečiai.
Įsigijo svarbų pirkinį
Ar gamtininkai gali būti turtingi? Taip, jeigu tik kas nors ištiesia pagalbos ranką.
Taigi šį pavasarį Žuvinto biosferos rezervatas praturtėjo. Nes gamtininkai vietoj senos, amžių atgyvenusios „Amfibijos“ ką tik gavo ją naują – apie 130 tūkst. eurų kainavusią galingą plūduriuojančią nendriapjovę. Tai – pirkinys, už kurį buvo sumokėta projekto „Monitoringo ir tvarkymo pajėgumų stiprinimas saugomose teritorijose“ lėšomis.
Jis buvo išbandyta kovo viduryje, prieš pat didįjį paukščių sugrįžimą, kol dar ežero salų nendrynuose nebuvo suskubę susisukti lizdų nendrinės startos ar ūsuotosios zylės. Priplaukus prie salų jų pakraščiuose buvo nupjautos nendrės. O kam to reikia?
„Labai apaugusiuose ežeruose paukščių gyvenimo sąlygos prastėja. Pokario laikais žmonės nušienaudavo švendres ir sunaudodavo jas kaip kraiką gyvuliams.
Plūduriuojančius augalus – alavijinius aštrius – parsiplukdydavo valtimis ir sušerdavo kiaulėms. Bet apie 1970-uosius tokios veiklos ežere nebeliko.
Švendrynų priaugusios pakrantės pradėjo sparčiai dumblėti. Nes kai vanduo necirkuliuoja, švendrynai sensta, džiūsta, juose iš biomasės kaupiasi durpės, ir pakrantės apauga pelkių augalais.
Štai todėl, stabdant pelkėjimo procesą, reikia pjauti nendres.
Yra įvairių rūšių paukščių, kuriuos privalu išsaugoti, o tam reikia, kad Žuvintas būtų ne šiaip sau liūnas, o jiems perėti tinkanti vieta“, – paaiškino A.Pranaitis.
Pagal šio ežero gamtotvarkos planą daugiausia nendrių bus kertama jo viduryje esančiose salose.
Rezultatas? Tai ir daugybė migruojančių paukščių, ir pagerėjusios sąlygos paties Žuvinto paukščiams perėti.
„Tose teritorijose, kurios buvo šienaujamos ir anksčiau, dabar ilsisi migruojantys gaidukai – seniai nematėme jų taip gausiai, kaip šiemet.
Tie atverti plotai ir žąsis traukia lyg magnetas. Juose įsikūrė ir rudagalvių kirų kolonija“, – sakė gamtininkas.
Yra daugybė nykstančių paukščių rūšių, pirmiausia tilvikinių – raudonkojų tulikų, griciukų, perkūno oželių, net ir pempių, – kuriems gyventi yra būtinos atviros šlapynių teritorijos. O tokios ir yra Žuvinto pakrantėse.
Tam, kad šiems paukščiams nebūtų trukdoma, nendrynai kertami liepos antroje pusėje. Tuo metu perėjimas jau būna pasibaigęs, o nendrės dar vegetuoja.
„Pasitelkus techniką įdirbami nedideli plotai, pavyzdžiui, visas Žuvintas užima 960 hektarų. Maždaug trečdalis jo yra apaugęs plūduriuojančia augalija. Tad jeigu iš tų 300 ha kasmet prižiūrėtume kokius 5-6 ha, tai paukščiams būtų didelė nauda“, – patikino A.Pranaitis.
Šiuo metu nušienautose ežero pakrantėse laksto gaidukai, – šie maždaug strazdo dydžio migruojantys paukščiai, kurie apsistojo pailsėti ir pasimaitinti. Kitoje pakrantėje įsikūrė kone tūkstantinė kirų kolonija ir pažuvauti užsukę kormoranai.
Mokėsi iš skandinavų
Kaip atlikti gamtotvarkos darbus, Žuvinto biosferos rezervate dirbantys specialistai mokėsi ir iš švedų, ir iš danų.
„Gerai gamtotvarkos darbus atlieka ir vokiečiai bei anglai. Dairėmės ir į juos, nes neturėjome patirtie. Pas mus gi prieš 30 metų buvo liepta nieko neliesti rezervate, bet tai – blogai. Nes ir paprasta nešienaujama pieva užželia juodalksniais ar krūmynais.
Taip, pievose taip pat yra augalų, kurie saugomi, pavyzdžiui, orchidėjos. Bet būna ir situacijų, kai jose apsigyvena karklinės nendrinukės. Taigi tenka vertinti, kur didesnė nauda. Juk ir meldinei nendrinukei reikia ir šienautos, ir nešienautos pievos“, – kalbėjo A.Pranaitis.
Šiuo metu Žuvinte yra aptiktos 66 paukščių rūšys. Jis įrašytos į Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Jame yra ir tokios migruojančios retenybės, kaip mažosios kuojingos ar avocetės.
Kadangi rezervatas yra ir ES vertingiausių gamtinių teritorijų tinklo „Naturta 2000“ dalis, jame specialiai saugoma net 14 joje perinčių rūšių paukščių, pavyzdžiui, didieji baubliai, plovinės vištelės, mėlyngurklės, juodosios žuvėdros ir kiti.
„Taip pat privalome išsaugoti ir apsistojimo vietas žąsims ir gervėms – jų čia būna ypač daug.
Šį pavasarį suskaičiavome bene rekordinį – 16,5 tūkst. žąsų būrį, nors pirmomis gegužės dienomis jų jau buvo sumažėję iki 2 tūkst. žąsų – jos čia nakvodavo ir skrisdavo „siaubti“ ūkininkų laukų.
Laimei, anksčiau šių paukščių nuskabyti žiemkenčiai puikiai ataugo, nes buvo gerai įsišakniję“, – apie amžiną ūkininkų ir paukščių dvikovą priminė gamtininkas
Paukščiai perėti neskuba
Šiuo metu Žuvintas įkaito nuo paukščių klegesio. Ar yra išsiritusių jų jauniklių?
„Jau išsirito žąsiukai, gerviukai, vaikus jau maitina smilginiai strazdai, čivyliai. Jų elgesys pasikeitė – jie jau zuja pilni nerimo“, – sakė A.Pranaitis.
Ornitologai, vertindami paukščių elgesį, nelinkę trimituoti apie tai, kad pavasaris šiemet – ankstyvas.
Pasak A.Pranaičio, gegutės Žuvinte užkukavo įprastu laiku – balandžio pabaigoje, maždaug prieš dvi savaites ėmė suokti ir pirmosios lakštingalos.
O štai pilkosios žąsys, kaip ir dauguma sparnuočių, šį pavasarį atskrido anksčiau, bet neskubėjo perėti, – įvertino riziką. O ką, jei išsivesi žąsiukus ir nebus ko lesti? Juk žolė žąsims atskridus dar buvo pernykštė, nušalusi.
„Tas pats yra ir su vabzdžialesiais paukščiais, jie taip pat turi sulaukti, kol bus pakankamai lesalo.
Dienos ilgis, tikėtina, yra pagrindinis matas, kuriuo paukščiai vertina riziką. Ir dar įmitimas. Kai kurioms rūšims, pavyzdžiui, pelėdai, dienos ilgis buvęs nebuvęs. Bet jei būna gausūs pelių metai, jos peri gerokai anksčiau“, – paaiškino A.Pranaitis.
