Nuolat keičiamas Socialinių įmonių įstatymas ir šalies ekonomiką sukausčiusi pandemija iš rinkos stumia vis daugiau socialinių įmonių, kurių pagrindinė misija – įdarbinti neįgaliuosius.
Naujausiais Užimtumo tarnybos duomenimis, šiuo metu darbo ieško per 11 tūkst. neįgaliųjų, o socialinėse įmonėse jų dirba 6,5 tūkst.
„Tačiau statuso netenkančios arba užsidarančios socialinės įmonės ne tik nesumažins darbo ieškančių neįgaliųjų skaičiaus, bet ir taps jo didėjimo priežastimi“, – teigia Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjungos vadovas Gediminas Bartkus.
Netenka darbo
Užimtumo tarnybos duomenys rodo, kad vien per šių metų pirmąjį ketvirtį socialinės įmonės statusas buvo panaikintas 8 įmonėms, jis nebuvo suteiktas nė vienai naujai įmonei.
Dėl šios priežasties nuo metų pradžios 371 darbuotojas, dirbantis socialinėse įmonėse ir priklausantis neįgaliųjų grupei, neteko darbo vietos.
2019 m. socialinės įmonės statusas panaikintas 7 įmonėms, 2018 m. – 15-ai, 2017 m. – 5 įmonėms.
„Nuolat keičiamas ir griežtinamas reglamentavimas nesuteikia socialinių įmonių savininkams taip reikiamo stabilumo, jiems tampa sunku prognozuoti, kaip seksis jų verslui, todėl kasmet mažėja socialinių įmonių skaičius, kurių šiuo metu yra vos 165-ios“, – tvirtina G. Bartkaus.
Jis priduria, kad socialinės įmonės demokratinėse visuomenėse turi teigiamą perspektyvą.
Kita vertus, šis sunkmetis sukuria daug galimybių tobulinti socialinių įmonių veikimo principus, siekiant didinti neįgaliųjų užimtumą ir mažinti jų socialinę atskirtį.
„Kryptinga ir nuosekli valstybės parama socialinėms įmonėms yra ypatingai reikalinga, nes negalią turinčių asmenų integracijos į darbo rinką procesas nėra paprastas.
Konkurencija, aukšti darbdavių keliami profesinių įgūdžių reikalavimai, technologinė pažanga sąlygoja darbo specializacijos kaitą, todėl įsidarbinti asmenims, turintiems dalinį nedarbingumą, tampa vis sudėtingiau“, – sako ekonomistas Tadas Šarapovas.
Prispaudžia dviguba jėga
Anot T. Šarapovo, derėtų nepamiršti, kad nors pagrindinė socialinių įmonių misija yra integruoti neįgaliuosius į darbo rinką, o šiuo metu dar ir užtikrinti saugumą tų darbuotojų, kurie patenka į koronaviruso rizikos grupę, jos veikia kaip bet koks kitas verslas, patiria tokias pat rizikas ir iššūkius.
„Jei gaminama produkcija yra paklausi, pavyzdžiui, medicininės paskirties ar maisto produktai, tokioms įmonėms užsakymų tik padaugėjo ir pajamų srautas nesutriko. Tačiau tokiuose verslo sektoriuose, kaip turizmas ir maitinimo paslaugos, situacija yra kur kas prastesnė.
Žinoma, galima tikėtis pagalbos iš valstybės, tačiau neįgaliuosius įdarbinančioms socialinėms įmonėms to gali nepakakti, kad jos galėtų išsilaikyti rinkoje“, – akcentuoja T. Šarapovas.
Skaičiuojama, kad maždaug trečdalis visų šalies socialinių įmonių užsiima pramonine gamyba.
„Jei įmonė laikinai neteko užsakymų ir pajamų, tuomet pagrindinis jos iššūkis – išsaugoti darbo vietas, pasinaudojant valstybės teikiama pagalba dėl mokesčių atidėjimo, prastovų kompensavimo, paskolų mokėjimo atidėjimo ir pan.
Tačiau jei yra požymių, jog paklausos nebus ilgesnį laiką – tuomet prasminga svarstyti gamybos perorientavimą į paklausą išlaikiusius sektorius arba, deja, planuoti veiklos stabdymą“, – teigia ekonomistas.
Pasak T. Šarapovo, perorientuojant įmonės veiklą kyla klausimas, ar neįgalieji gebės prisitaikyti prie tokių pokyčių. Jei ne – lieka juodžiausias scenarijus – stabdyti veiklą ir atleisti neįgaliuosius net ir suprantant, kad darbą susirasti jiems bus kur kas sunkiau nei kitiems darbuotojams.
„Būtent asmenų su negalia užimtumas yra vienas iš pagrindinių neįgaliųjų integracijos į visuomenę rodiklių. Suprastėję užimtumo rodikliai atitinkamai paveiks ir neįgaliųjų integraciją bei turės neigiamą įtaką visam socialinės apsaugos sektoriui.
Dėl šios priežasties darbo vietų šiame sektoriuje išsaugojimo klausimas negali būti ignoruojamas, jam turėtų būti skiriamas kur kas didesnis dėmesys“, – ekonomisto mintį papildo G. Bartkus.
Valstybės parama ir visuomenės požiūris
Finansinė įmonės gerovė ir išlikimas, anot ekonomisto, tiesiogiai priklauso nuo darbuotojų gebėjimo produktyviai dirbti ir siekti finansinio tvarumo.
Veikdamos atviroje rinkoje, socialinės įmonės ir jų steigėjai prisiima ekonominę riziką, turinčią tiesioginę įtaką jų veiklai ir supranta, kad turi išgyventi tokiomis pačiomis konkurencijos sąlygomis kaip ir kiti verslai.
Esminis skirtumas yra tai, kad jos turi vykdyti ir savo socialinę misiją, įdarbinti bei integruoti neįgaliuosius, o pelno siekimas dažnai tampa antriniu tikslu.
„Socialinės įmonės, įdarbinančios neįgaliuosius, tikėtina, kartu patiria ir didesnę psichologinę įtampą, nes prisiima didžiulę atsakomybę už socialiai jautresnius ir labiau pažeidžiamus darbuotojus.
Todėl valstybės parama ir brandus visuomenės požiūris į socialinių įmonių svarbą yra esminiai veiksniai, galintys prisidėti prie socialinių įmonių išlikimo rinkoje.
Žinoma, ir pačios įmonės turėtų ieškoti būdų, kaip šiuo sudėtingu metu dirbti pelningai, kad jų komercinė veikla būtų tvari ir nenuostolinga, antraip joms mažėja galimybių išlikti“, – sako T. Šarapovas.
