Atsiginti ilgalaikio nerimo leidžia ir žinios apie prislopusį sergamumą koronaviruso liga. Poilsio paslaugų sektoriuje dirbantiems žmonėms tai nors kiek pakėlė ūpą.
Tikisi verslo giedros
Šventojoje patalpas poilsiautojams nuomojantys smulkieji verslininkai kol kas neleidžia sau užsisvajoti.
Tačiau puoselėja viltį, kad iki liepos – poilsio prie jūros sezono, kad dangus virš mažajame turizmo sektoriuje besisukančio verslo nusigiedrys.
„Pas mus – visiška tyla, – pratarė Šventosios turizmo asociacijos vadovas Kęstutis Oginskas. – Tyla dėl to, kad pajūrio verslininkai yra galutinė draudimų ar ribojimų stotelė. Turizmo sezonas dar tolokai. O kai jis ateis, viskas priklauso nuo pačių žmonių apsisprendimo – nuo to, ar jie išdrįs pajudėti iš namų“.
Pajūrio verslininkai tarpusavyje pasikalba, kad šiemet turėtų didėti pigesnio poilsiui skirto būsto nuomos paklausa. Toli siekiančių įžvalgų nė nereikia. Juk koronavirusas ir karantinas sumenkino žmonių pajamas.
„Tikėtina, kad poilsiautojai iš brangesnio sektoriaus pasislinks į pigesnįjį – iškeis viešbučius į poilsiui skirtus namelius ar kambarius. Tendencija jau matoma – atšaukiamos viešbučių rezervacijos.
Kitas vertus, dar nežinia, kaip apskritai pajūrio kurortai atrodys vasarą. Ar žmonės ir toliau privalės vaikštinėt po vieną? Dėvėti kaukes? Ar jau bus leidžiama buriuotis?
Ir – trečia – tai paplūdimiai. Apie juos dar nieko nekalbama. Didelė tikimybė, kad tam bus priimtas atskiras vyriausybės sprendimas, apie kurį galima tik spėlioti. Jis juk priklausys nuo realios sergamumo koronavirusu situacijos vasarą“, – kalbėjo K.Oginskas.
Sukasi nuolatiniai poilsiautojai
„Štai taip: vakar su žmona „pasidžiaugėme“, kad sausį nenusispirkome bilietų į spektaklį, kuris vyks balandžio mėnesį. Taigi ir smulkiajame poilsio versle analogiška situacija – žmonės paprastai jau dabar turėtų nutarti, ką veiks liepą ar rugpjūtį – rezervuoti kambarius. Bet ar galima taip toli numatyti?“, – svarstė K.Oginskas.
Įprasta, kad sezonas, bent jau Šventojoje, prasideda per Jonines. Būta ankstesniais metais įsidrąsinusių pradėti jį nuo birželio pradžios, bet paprastai sėkmė tokiu atveju priklauso nuo to, ar bus ankstyva vasara.
Šventoji apskritai yra savita poilsio vieta. Anot pašnekovo, ir pavienių namelių, ir poilsio patalpų nuomotojai turi nuolatinių klientų.
„Mūsų žmonės, kurie šiame versle sukasi 20-40 metų, iš anksto žino, kokia šeima atvažiuos ir kuriuo metu. Metai po metų sukasi tie patys klientai, ir atsitiktinių būna labai nedaug. Taigi nuomotojai žino, ko laukti ir neieško atsitiktinių svečių.
Tokia atsiranda ir išnyksta. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą buvo airių banga užplūdusi, bet juk aišku, kad šiemet jų dėl pandemijos nebebus“ – sakė K.Oginskas.
Taigi pajūrio gyventojai viliasi, kad senieji poilsiautojai ir šiemet atvažiuos.
„Na, nebent bus taip, kad paplūdimiai bus atverti spygliuota tvora, tuomet nebus ir prasmės važiuoti prie jūros“, – šyptelėjo pašnekovas.
Tylą tirpdo užklausos
Lietuvos kaimo turizmo sodybų asociacijos tarybos narė Gitana Mileikaitė, netoli Anykščių turinti sodybą „Geras“, mano, kad šis verslas, nors iš sunkiai, išsikapstys iš duobės.
„Prasidėjus karantinui žmonės klausinėjo, ar būtų galimybė atsitraukti iš miesto ir savaitei, kelioms ar net mėnesiui išsinuomoti kaimo turizmo sodybą. Buvo ir tokių, kurie patikrino tik kainas – o gal galima labai pigiai išsinuomoti“, – kalbėjo G.Mileikaitė.
Ir ką sodybų šeimininkai atsakydavo?
„Įprasta, kad dėl kainos yra deramasi. Manau, kad dalis žmonių išties rado priimtiną sutarimą – ir klientai, ir sodybų savininkai“, – atsakė ji.
Pakvietė gydytojus
G.Mileikaitei sumanius, asociacijos nariai siūlė koronaviruso židiniuose dirbantiems gydytojams saviizoliacijos galimybę. Tuo pasinaudojo kol kas vienas medikas iš Ukmergės. Jis nustatytą karantino laiką praleido Ukmergės rajone esančioje „Ąžuolų giria“ sodyboje.
„Kova su pandemija dar nesibaigusi, nežinia, kiek tas nematomas priešas čia sukiosis. Tačiau žmonės nepraranda vilties, kad situacija keisis. Ir po truputį teiraujasi dėl sodybų užimtumo vasarą. Kasdien atsišaukiu į galimų klientų užklausas, dažniausiai – apie poilsio galimybes liepą.
Taigi nėra taip, kad nebūtų jokio intereso“, – kalbėjo Gitana.
O tie žmonės, kurie norėtų atsitraukti iš miesto – ar jie galėtų dabar tai padaryti? Ne per šalta?
„Žinoma, kad gali bet kada atvažiuot, tik su savininkais turi tartis dėl laiko ir derėtis dėl kainos. Kita vertus, jie būgštauja dėl busimų savo pajamų.
Mes, kaimo turizmo sodybos, turėdami šį verslą, negalime be jokio mokesčio įsileisti svečių, nes ir patys nesame gavę jokių lengvatų. Tiesa, mokesčius leista atidėti, bet juos vis tiek privalėsime sumokėti“, – svarstė pašnekovė.
Jos pačios sodyboje anksčiau, iki koronaviruso protrūkio rezervuoto poilsiui laiko klientai neatšaukė. O tokių, kurios būtų patvirtintos per karantiną, nėra.
Palygino su Vokietija
G.Mileikaitė kartu su vyru Gintautu Gudu 2016-ųjų pabaigoje Vokietijoje, Hiutenfelde, įkūrė nedidelius svečių namus „Zum Rebstock“ bei tame pačiame pastate esantį lietuviškos-vokiškos virtuvės restoranėlį.
Hiutenfeldas – tai miestelis, kuriame veikia Vasario 16-osios gimnazija ir kuriame yra nemaža lietuvių bendruomenė. Gimnazijoje mokosi ir dvi Gitanos dukros, tad vyras paprastai gyvena kartu su jomis.
„Zum Rebstock“ užeiga gali sutalpinti apie 50 svečių, o antrame aukšte įrengti septyni kambariai svečiams. Tačiau, paskelbus Vokietijoje karantiną, viskas buvo uždaryta.
„Dėl karantino mano šeima turėjo pasilikti Vokietijoje, nors planavo grįžti.
Karantinas ten buvo paskelbtas vėliau nei pas mus, maždaug prieš porą savaičių. Restoranai, maitinimo paslaugų ten taip ten nebeteikia, nebent tiekia išsinešti skirtą maistą.
Vis dėlto Vokietijoje suvaržymai mažesni nei Lietuvoje, o viruso plitimo greitis lėtesni. Galbūt dėl to, kad patys vokiečiai yra labai drausmingi.
Be to, jie pasimokė iš kitų valstybių, kurios anksčiau įvedė karantiną. Pas juos kone iš karto atsirado skydai kasose, atstumų reguliavimas, parama verslui – taip pat“, – kalbėjo G.Mileikaitė.
Jai nuostabą sukėlė tai, kad vyriausybė labai staigiai suskato remti verslą, kad tik jis išsaugotų darbo vietas ateičiai.
„Viešbutis su restoranu nėra didesnis nei mano kaimo turizmo sodyba Lietuvoje. Jis parašė prašymą ir iš karto gavo pranešimą, jog bus skirta negrąžintinos 15 tūkst. eurų paramos karantino laikui.
Įvertinusi apyvartą tokį skaičių pateikė mokesčių inspekcija – tai kompensacija už prarastas pajamas. Vyriausybė duoda avansu daugiau verslui, kad tik jis nesustotų ir nebankrutuotų.
O juk aš už individualią turėčiau gauti 257 eurus, o ir tų dar negavau“, – užsiminė ji.
