Lietuvos verslas gerai pasiruošęs
Analitikai prognozuoja, jog pasaulio ekonomika šiemet smuks 1,3 proc., palyginti su 2,5 proc. augimu 2019 m. Recesija prognozuojama 68 šalims, kai pernai toks scenarijus buvo priskiriamas 11 šalių.
Tuo metu bankrotų šiemet daugės 25 proc., nors pernai sausį buvo prognozuojamas 2 proc. augimas. JAV prognozuojama 39 proc. daugiau bankrotų, Europos didžiosioms šalims – nuo 11 proc. ik 33 proc.
Kredito biuro „Creditinfo“ marketingo vadovė Ieva Kutkaitė tikino, kad bankrotas – gana ilgalaikė procedūra. „Įmonės prie to eina palengva, o ir pačios procedūros užima daug laiko. Kol kas bankrotų skaičiaus didėjimo mūsų statistikoje nematyti“, – sakė ji.
I.Kutkaitės pateiktoje statistikoje matyti, kad bankrutuojančių įmonių pagal būklių istoriją 2019 kovo mėnesį buvo 132, o 2020 kovą – 81, taigi 38,6 proc. mažiau.
„Palyginti su kitų valstybių situacija, Lietuvoje verslas yra vienas mažiausiai įsiskolinusių, vienas daugiausiai sukaupusių rezervų juodai dienai.
Taip pat turi gana nemažai sukaupto nepaskirstyto pelno, tad galėtų išsilaikyti gana ilgą laikotarpį – vidutiniškai pusę metų“, – kalbėjo ekonomistas Žygimantas Mauricas
Faktinis išsilaikymo lygis, pasak jo, priklauso nuo sektoriaus, įmonių dydžio ir įmonės veiklos laikotarpio. Smulkios, neseniai pradėjusios veiklą ar neseniai vykdžiusios agresyvią plėtrą įmonės rezervų, ekonomisto teigimu, turi nedaug ir kai kada gali išsilaikyti vos kelias savaites.
„Mažiau pasiruošusios įmonės galės išsilaikyti apie porą mėnesių, negautas pajamas ir fiksuotus kaštus padengdamos iš savo lėšų. Bet jeigu karantinas ir ekonominis nuosmukis užsitęs ilgiau, be Vyriausybės pagalbos niekaip neišsiversime“, – tikino Ž.Mauricas.
„Apskritai pasiruošimas yra žymiai didesnis nei kitose ES valstybėse, didesnis nei 2008 metais.
Nors kai kurios įmonės galbūt jau priėmė sprendimus nebetęsti veiklos, bet, jei Vyriausybės pagalba ateis laiku, Lietuvoje turėtume matyti vidutiniškai mažiau bankrotų nei ES“, – prognozavo jis.
Labiausiai, anot ekonomisto, nukentės tos sritys, kuriose vyrauja smulkus verslas, tos įmonės, kurioms šiuo metu neleidžiama vykdyti veiklos.
„Nukentės turizmo, restoranų, viešbučių sektorius, smulki prekyba – ypač ta, kuri nevykdo internetinės prekybos – jų pajamos kartais krinta ir kone 100 proc. Jeigu jos patenka į sąrašą įmonių, turinčių kelių mėnesių rezervą, tie rezervai gali labai greitai baigtis. Jau praktiškai išgyvenome vieną karantino mėnesį, tad tos įmonės tampa jau gana rizikingomis“, – kalbėjo Ž.Mauricas.
Kaip bankrutuoja įmonės?
Kad įmonė paskelbtų bankrotą, anot bankroto administratoriaus Nerijaus Latvinsko, tam turi būti priežastis – įmonės nemokumas.
„Jeigu įmonė yra nemoki pagal juridinių asmenų nemokumo įstatymo apibrėžimą, įmonės vadovas privalo apie tai pranešti juridinių asmenų reglamentuojančiuose įstatymuose numatyta tvarka įmonės akcininkams.
Tada paprastai akcininkai priima sprendimą kažkaip gelbėti tą įmonę, pavyzdžiui, didinti jos likvidumą arba kreiptis tam tikros pagalbos į kreditorius. Bet jeigu niekas negelbsti, atsiduria pareiškimas teisme ir teismas tada žiūri, ar įmonė gyvybinga, ar galima ją išsaugoti, ar tai bus restruktūrizavimo procesas, ar tai bus nemokumo – bankroto procesas“, – kalbėjo jis.
Bankroto administratoriaus Aurimo Valaičio teigimu, kai įmonės susiduria su finansiniais sunkumais ir įmonės vadovas nustato, kad įmonė yra nemoki, jis turi pasiūlyti akcininkams spręsti įmonės mokumo atkūrimo klausimą, ir, jeigu akcininkai šito klausimo nesprendžia, įmonės vadovas nedelsiant privalo inicijuoti nemokumo procesą.
„Nemokumo procesas inicijuojamas išsiunčiant pranešimus visiems įmonės kreditoriams su pasiūlymu sudaryti susitarimą dėl pagalbos, arba bankroto procedūrą vykdyti ne teismo tvarka. Ir, jeigu minimaliai per tris savaites, maksimaliai – per 30 dienų yra nesudaromas susitarimas dėl pagalbos, arba nepriima kreditoriai sprendimo vykdyti bankroto procedūrą ne teismo tvarka, įmonės vadovas teikia ieškinį teismui dėl bankroto bylos iškėlimo“, – sakė jis.
„Bankroto bylos iškėlimą gali inicijuoti įmonės vadovas. Nemoka įmonė, neturi kaip mokėt – kreipiasi į teismą. Taip pat gali inicijuoti kreditoriai, kai yra pradelsti įsipareigojimai vienam ar grupei kreditorių – teismas taip pat iškelia bankroto bylą. Arba neiškelia – priklauso nuo turimos informacijos, realios faktinės įmonės būklės“, – pasakojo N.Latvinskas.
Anot jo, teismas iškelia bylą tuo atveju, kai įmonės įsipareigojimai viršija visą įmonės balanse įrašytą turtą. „Nors įsipareigojimai gali būti ir nepradelsti, bet jei, pavyzdžiui, įmonės turtas bus 1000 eurų, o įmonė prisiims paskolų už 1000,01 eurų, formaliai teismas jau galės kelti bankroto bylą. Žinoma, vėl žiūrės, ar ji gyvybinga, ar turi darbuotojų, ar vykdo realiai veiklą... Čia daug aplinkybių“, – teigė bankroto administratorius.
„Kitas variantas – kai įmonė nemoka skolų. Čia vėlgi žiūrima, ar įmonė gyvybinga, t. y., ar gali realiai vykdyti įsipareigojimus ateityje. Kitaip sakant, žiūrima, ar tai tik laikini sunkumai, ar jau nuolatiniai. Jeigu nesimato perspektyvos, kad įmonė galės sumokėti savo skolas, tai tada keliama bankroto byla. O jeigu įmonė dar gyvybinga, tada bus keliamas restruktūrizavimo procesas“, – pasakojo N.Latvinskas.
Jis aiškino, kad restruktūrizavimo procesas – tam tikra procedūra įmonės mokumui atkurti siekiant ją išsaugoti. Per šešis mėnesius yra sudaromas planas, kuriam turi pritarti kreditoriai. Iš kreditorių pusės padaromos tam tikros nuolaidos, jie tariasi kartu su įmonės vadovu, kokį būtų galima nelikvidų turtą parduoti, kokią nelikvidžią gamybą pabaigti, atleisti dalį darbuotojų.
„Čia jau vėlgi reikia žiūrėti į konkrečią įmonės situaciją. Sakykime, tai yra įmonės gaivinimo planas“, – sakė bankroto administratorius.
Kad įmonė nebankrutuotų, anot N.Latvinsko, pirmiausia vadovas turėtų atsakingai žvelgti į bet kokius sandorius. „Kiekvienas įmonės komercinis žingsnis turi būti kiek įmanoma įvertintas, ar nėra per daug rizikingas. Tai yra viena pagrindinių verslo sprendimo priėmimo taisyklių“, – kalbėjo jis.
„Reikia vykdyti savo įsipareigojimus – neturėti pradelstų skolų. Žinoma, būna visokių situacijų – kai įmonės susiduria su finansiniais sunkumais, nes sumažėja pajamos, įmonės įsipareigojimai kreditoriams ima augti, ir, jeigu įmonė turi pradelstų skolų, turi laiku neįvykdytų turtinių prievolių, ji privalo inicijuoti nemokumo procesą.
Tokia pareiga yra numatyta juridinių asmenų nemokumo įstatyme įmonės vadovams. Jeigu įmonės vadovai šitos pareigos nevykdo, toliau didina įmonės įsipareigojimus, dar labiau blogina įmonės turtinę padėtį, tada rizikuoja tiesiog asmeniškai, nes vėliau gali tekti atlyginti žalą dėl šitų pareigų nevykdymo kreditoriams“, – įspėjo A.Valaitis.
Darbuotojams pinigai išmokami pirmiausia
N.Latvinsko teigimu, jeigu įmonė bankrutuoja, įmonės darbuotojai, kurių reikalavimai, susiję su darbo užmokesčiu, yra nepatenkinti, ateina į kreditorių eilę ir yra pirmoji kreditorių eilė. Jie turi pilną teisę gauti negautą darbo užmokestį, priskaičiuotus atostoginius, išeitinę kompensaciją, kaip ir kiti kreditoriai, pirmoje eilėje po hipotekos kreditorių.
„Paprastai darbuotojų teisės, bankrutavus įmonei, yra kaip ir visų kreditorių – jie turi teisę gauti informaciją apie bankroto bylos eigą, gali tikėtis kuo greitesnio jų finansinių reikalavimų patenkinimo.
Bet paprastai darbuotojais, jų finansiniais reikalavimais rūpinasi, skolas darbuotojams suskaičiuoja, prašymus patvirtinti jų finansinius reikalavimus teismui teikia bankroto administratorius“, – sakė A.Valaitis.
Anot jo, teismui patvirtinus darbuotojų reikalavimus, ruošiama paraiška garantiniam fondui ir, šiam fondui skyrus pinigų, administratorius tuos pinigus darbuotojams išmoka. Dažniausiai darbuotojus pinigai pasiekia greičiausiai, palyginti su visais kitais kreditoriais.
