Tokius reikalavimus suguldžiusi į raštą „Dėl kritinės situacijos Lietuvos pieno sektoriuje“ Lietuvos pieno gamintojų asociacija išsiuntinėjo jį visiems, kas nors kiek suvokia, kas vyksta pieno rinkoje.
Jį gavo ir premjeras, ir keli Seimo komitetai, ir Žemės ūkio ministerija.
Karas prieš kaimynus?
Štai taip yla išlindo iš maisto. Mat pieno perdirbėjai niekaip negalėjo suprasti, kodėl šiuo metu netikėtai ėmė ir suskubo Valstybinė maisto veterinarijos tarnyba tikrinti išskirtinai tik iš Estijos bei Latvijos atsivežamo pieno kokybę.
Planine tvarka jis tikrinamas nuo 2012-ųjų metų, iki 2018-ųjų veikė programa „Pieno vartai“, pagal kurią buvo tiriamas iš svetur atsivežamas žaliavinis pienas. Tačiau niekada nėra buvę, kad būtų užkliuvusi iš estų bei latvių perkamo pieno kokybė.
Ir, atvirkščiai, iš smulkių Lietuvos ūkių per tarpininkus – kooperatyvus superkamo pieno kokybė iki šiol šlubuoja. Jame randama ir somatinių ląstelių, liudijančių, kad karves vargina tešmens uždegimas, kai kada – ir antibiotikų likučių. O tai reiškia, kad nebaigtų gydyti karvių pienas yra sumaišomas su sveikųjų pienu.
Užblokuotų lenkus?
Galima tik numanyti, kaip sureaguotų kaimynai lenkai, jei Lietuva imtų ir pastotų kelią jų pieno į produktams.
Ko gero, stoję į pieno karą, akimirksniu laimėtų. Nes iš jų nuperkamų gaminių dalis sudaro vos 1–2 proc. mūsų rinkos. Tuo metu eksportas į Lenkiją lietuviškų pieno produktų siekia 10–15 proc.
Be to, lenkai iš mūsų nuperka ir dalį žaliavinio pieno, taigi tokiame pieno kare pralaimėtojas iš anksto būtų aiškus. Tad kam viso to prireikė?
Karantinas ar pasaulinė krizė?
Anot Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovo Jono Vilionio, Lietuvos pieno sektoriuje stebima vis blogėjanti situacija.
„Per du pastaruosius metus melžiamų karvių sumažėjo daugiau nei 30 tūkst., pieno gamybos nebevykdo daugiau kaip 10 tūkst. ūkių.
Lietuvoje paskelbus karantiną pieno perdirbėjai vienašališkai ir visi kartu paskelbė drastiškai mažinantys žaliavinio pieno supirkimo kainas iki 20 procentų.
Toks kainų mažinimas galutinai sužlugdys Lietuvos pieno ūkius. Ūkininkai masiškai žada atsisakyti pieninių karvių. Gyvenant karantino sąlygomis, maistas ir pieno produktai gyvybiškai reikalingi žmonėms“, – aiškino J.Vilionis.
Anot jo, Informacijos ir kaimo verslo centro duomenys liudija, kad 2020 m. vasarį, palyginti su 2019-ųjų vasario mėnesiu, atskirų pieno produktų grupių pardavimas vidaus rinkoje išaugo nuo 4 iki 56 proc.
„Pieno produktų kainos mažmeninėje vidaus rinkoje taip pat nemažėja. Augantis produktų vartojimas rodo ne mažėjantį, o, priešingai, augantį žaliavinio pieno poreikį bei nerodo jokio racionalaus pagrindo, kodėl pieno gamintojams mažinama už žaliavinį pieną mokama kaina“, – kreipimęsi dėstė J.Valionis.
Šios asociacijos nariai yra ne tik smulkesni ūkiai, bet ir patys politikai. Pavyzdžiui, jai priklauso ir valstiečio R.Karbauskio šeimos valdoma žemės ūkio bendrovė „Draugas“, ir Andrejaus Stančiko šeimos valdomas kooperatyvas „Pieno gėlė“.
Kainos smuko visur
Pasak Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovo Egidijaus Simonio, koronaviruso pandemija neaplenkė pieno sektoriaus. Pieno produktų kainos nukrito visame pasaulyje, biržose pieno miltų kaina nusmuko trečdaliu, sviesto – dešimtadaliu.
„Apie tai, kas vyksta šiame sektoriuje, savo apžvalgose nuolat skelbia ekonomikos ekspertai. Bet štai Lietuvoje, prisidengus pandemija, sumanyta uždaryti sienas ir užšaldyti kainas.
Jos kovą išties buvo palankios, nes maždaug 70 proc. pieno tiekėjų už natūralių rodiklių žaliavinio pieno kilogramą buvo mokama 0,34 euro. Tuo metu Lenkijoje kaina jau buvo smukusi iki 0,25–0,26 euro už pieno kilogramą. Ir mūsų žemdirbiai sumanė nuspausti stabdžius“, – kalbėjo E.Simonis.
Suguldė reikalavimus
Pienininkai rašte valdžios institucijoms pareiškė kategoriškai reikalaujanti užšaldyti tokią perkamo žaliavinio pieno kainą, kokia ji kovo mėnesį buvo mokama kiekvienam atskiram Lietuvos žaliavinio pieno gamintojui.
Kitas reikalavimas – kompensuoti nuostolius pieno perdirbėjams tik už eksportuojamos produkcijos dalį.
Trečias – riboti lenkiškų pieno produktų importą, kuris dempinguoja lietuviškų pieno produktų kainas.
Ketvirtas – esant žaliavinio pieno pertekliui, kuriuo motyvuojamas supirkimo kainų mažinimas ūkininkams, riboti žaliavinio pieno importą iš Latvijos ir Estijos.
Penktas – krizės laikotarpiu sumažinti pieno produktams taikomą PVM iki 5 procentų.
Pamiršo krizę pasaulyje?
Lietuvoje kasdien yra superkama apie 4 tūkst. tonų pieno, dar per 1,5 tūkst. tonų – apie trečdalį – jo atsigabenama iš Latvijos bei Estijos. Toks yra gamybos poreikis – Lietuvoje esančios pieno perdirbimo įmonės pieno produktais aprūpina ir savo rinką, ir apie 60 proc. gaminių eksportuoja.
Pasak E.Simonio, iš VMVT importuojamo pieno tyrimų uomenys perdirbėjų dar nepasiekė. Tačiau nuolatiniais oficialiais pačių įmonių tyrimais yra patvirtinta, kad iš Latvijos ir Estijos įvežamas pienas yra vidutiniškai dvigubai aukštesnių kokybinių rodiklių, nei superkamo iš Lietuvos ūkių.
„Mus apskritai stebino, kai kovo paskutinėmis dienomis kontroliuojančios įstaigos nusitaikė išimtinai tik į žaliavos importą, kai apie vietinės žaliavos papildomus patikrinimus nekalbama.
Juk papildomos kontrolės imtasi itin ekstremaliu karantino laikotarpiu, kai visos įmonės dirba ne tik ypatingai įtemptomis ekonominėmis, bet ir griežčiausio sanitarinio režimo sąlygomis. Bet koks žmogus iš pašalies jau yra rizika.
Ir kodėl staiga prireikė imti mėginius, jei nebuvo jokių skundų dėl kokybės? Gali būti, kad visas šis reikalas ir buvo įsuktas politikuojančių pienininkų“, – svarstė E.Simonis.
Jo teigimu, pieno importo uždraudimas grėstų „pieno karu“ tarp Baltijos šalių, nes sukeltų rimtas pasekmes Lietuvos kaimynėms, neturinčioms gamybinių pajėgumų visam pienui perdirbti.
Savikaina didėtų
„Daug pieno įsigyjame Latvijoje, mūsų importas sudaro apie 40 proc. viso žaliavinio pieno, o jo kokybė yra ypač aukšta. Būtų problema, jei staiga būtų tam pastotas kelias – jei būtų uždrausta šios žaliavos atsivežti iš kitų valstybių“, – lrytas.lt yra sakęs Vilkyškių pieninės vadovas Gintaras Bertašius.
Viena, lietuviško pieno perdirbimo sąnaudos smarkiai padidėtų, produktų savikaina – taip pat. Todėl, pasak G.Bertašiaus, neišvengiamai tektų mažinti iš Lietuvos ūkininkų superkamo žaliavinio pieno kainą.
Antra, turėtume atleisti iš darbo nemažai žmonių, nes jei nėra žaliavos, nėra ir gamybos. Be to, yra sudarytos ilgalaikės sutartys su pieno tiekėjais, o jas nutraukus kiltų teisminių ginčų.
Pasak G.Bertašiaus, jis galįs tik numanyti, kad kas nors iš pieno tiekėjų Lietuvoje sumanė pasinaudoti VMVT galiomis, nes galvoja, kad sustabdžius importą mūsų šalyje melžiamo pieno supirkimo kaina pakils.
