Aplinkos ministerija vienašališkai inicijavo įmonių stambinimo reformą, kurią planuojama vykdyti 30 metų.
Peržiūrėjus viešai prieinamus šios reformos planus, susidaro įspūdis, kad stačia galva neriama į neprognozuojamą chaosą. O žvelgiant iš savivaldos perspektyvos, vaizdas dar keistesnis.
Akivaizdu, kad tokiais planais ir sprendimais iš esmės būtų apribojama savarankiškoji savivaldos funkcija, savivaldybės liktų iš esmės be instrumentų vandentvarkos ūkiui tvarkyti, nors atsakomybė už paslaugos kokybę vis tiek būtų priskiriama savivaldai.
Aplinkos ministerijos vadų daug kartų klausėme: jei reformos siekis yra nustatyti vienodą kainą vartotojams ir įvesti reguliavimą valstybės lygmeniu, tuomet geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas turėtų tapti valstybės funkcija kartu su visa iš to išplaukiančia valstybės atsakomybe.
Deja, situacija klostosi kaip tipinis centralizuoto ūkio procesas. Aplinkos ministerijos inicijuota „reforma“ nuo pat pradžių vykdoma veikiant vienašališkai, nevyksta diskusijos su savivaldybių atstovais, savivalda.
Vandentvarkos įmonės nėra įtraukiamos į užduočių formavimą, jų nuomonių nei klausiama, nei paisoma.
Faktai visa tai tik patvirtina. Štai 48 regioninės profesionalios vandentvarkos įmonės nušalintos nuo pirminės idėjos kaip tobulinti vandentvarką. Šiuo metu įmonės gali tik stebėti iš šalies, kaip su vandentvarkos sektoriumi „efektyviai“ tvarkosi Aplinkos ministerija.
Ir niekam neberūpi, kad, pavyzdžiui, Šiaulių savivaldybė yra numačiusi tikslus bei priemones, susijusias su vandentvarkos sektoriumi, paslaugų prieinamumo gyventojams didinimu ir t.t.
Iš viršaus nuleista reforma ir vandentvarkos sektoriaus įmonių stambinimas keltų tiesioginę grėsmę ir akcininkų lūkesčių įgyvendinimui.
Tik deklaratyvus siekis sumažinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų netolygumą bei socialinę nelygybę, neatsižvelgiant į alternatyvas, gali sukelti ilgalaikį nestabilumą ne tik vandentvarkos įmonėms, savivaldai, bet ir vartotojams, kurie ir bus ta galutinė grandis, kuriai teks visos ilgalaikės reformos pasekmės.
Šiandien eiliniai vartotojai apie tai tiesiog nesusimąsto, tačiau jie neišvengiamai pamatys reformos kainą savo sąskaitose.
Tikėtina, kad Lietuvos didžiųjų miestų vartotojai mokės brangiau, nukentės tiekiamo geriamojo vandens bei nuotekų valymo kokybė, jau nekalbant apie tai, kad ženkliai kris vandentvarkos įmonių veiklos rodikliai.
Įmonių stambinimas vien tik stambinimo vardan, kai iš penkių ar dešimties įmonių liks viena, nėra pateisinamas tikslas. Juolab kai įmonės yra skirtingos, jos turi nevienodą ilgalaikį turtą, įvairių finansinių įsipareigojimų ir pan.
Tad galima būsima nauda nėra nei išmatuota, nei pasverta. Tiesiog apsispręskime – arba valstybė staigiai monopolizuoja visą sektorių, arba savivaldybėms tiesiog netrukdoma atsakingai dirbti. Nedarykime dar vienos reformos tik dėl reformos.
Artūras Visockas yra Šiaulių meras
