Gerovei, kuri buvo kuriama tiek metų, iškilo grėsmė. Tikrosios pasekmės dar laukia, rašo Švedijos dienraštis „Aftonbladet“.
Paprastai vyriausybės ir centrinių bankų galvos žino, ką daryti krizės atveju, kad ekonomikos sraigteliai nesiliautų sukęsi. Bet šįkart, panašu, jokie įprastiniai metodai neveikia.
Visam pasauliui atliekamas vienas didelis, iki šiol neregėtas eksperimentas.
Šalis po šalies užsidaro sienas ir užsisklendžia savame kiaute. Daugybė ekonominės veiklos paralyžiuota. Lėktuvai neskraido. Restoranai, barai ir kavinės uždarytos. Viešbučiai stovi tušti. Mokiniams tenka sėdėti namuose. Laikinai įšaldyti didžiąją pasaulio dalį, neapibrėžtam laikui įvesti izoliacijos režimą tam, kad įveikti nematomą priešą – to žmonija niekada nematė.
Globaliu mastu tai gali išgelbėti dešimčių tūkstančių žmonių gyvybes – bet tuo pat metu sugriauti gerovę, kurią pasaulis kūrė daugybę metų.
Pasaulis priverstas imtis save griaunančių priemonių, kad atsilaikytų prieš koronavirusą.
Šios krizės dydis iškart tapo aiškus, kai viso Vakarų pasaulio centrinių bankų vadovai mėgino išsklaidyti nerimą pažadėdami įnešti į finansų sistemas beveik neribotą pinigų kiekį. Federalinė rezervų sistema, veikdama kaip JAV centrinis bankas, sumažino jau ir taip žemą palūkanų normą beveik iki nulio.
Vyriausybės žada iki šiol neregėtas priemones ir milijardines sumas padėti įmonėms ir verslo sektoriams, kuriems gresia krachas.
Kas už tai sumokės?
Problema ta, kad nė vienas politinis lyderis ar centrinio banko vadovas šiandien negali normaliai paaiškinti, kaip palaikyti gyvybę ekonomikos sektoriuose, kurie per savaitę nuo visaverčio aktyvumo perėjo į visišką įšaldymą. Kažkas privalo mokėti atlyginimus viso pasaulio aviakompanijų ir turizmo firmų darbuotojams. O įkandin jų paralyžius diena po dienos apima ir kitas sritis.
Tūkstančiai įmonių, kurios dar prieš porą savaičių nešė puikų pelną ir augo, dabar gali išnykti.
Milijonai žmonių visame pasaulyje taps bedarbiais.
Nėra jokios garantijos, kad pasekmes bus lengva pašalinti per kelis mėnesius, kai epidemijos apogėjus, tikėtina, liks praeityje.
Imkime, pavyzdžiui, Švedijos vyriausybės pasiūlymą: jei kompanija įves sutrumpintą darbo dieną ir sumažins atlyginimus, valdžia prisiimti sau pareigą mokėti 50 proc. sumą nuo algos darbuotojams, kuriems kitu atveju gresia atleidimas.
Kaip tai padės mažoms firmoms, kurios dabar visiškai neturi pajamų? Jos juk negalės mokėti savo žmonėms ir tos pusės atlyginimo neturėdami jokių pajamų.
Dėl juodos nežinomybės vertybinių popierių biržos sminga žemyn. Niekas nesupranta, kaip spręsti krizę ir kokia gali būti baigtis šio neįtikėtino eksperimento, kuris dar prieš keletą savaičių atrodė neįsivaizduojamas.
Galima tik spėlioti
Situaciją dar nestabilesne daro tai, kad niekas nežino, kiek tai truks. Kalbame apie šešias savaites ar pusmetį? Ar viskas tęsis dar ilgiau?
Tam nėra jokių ekonominių modelių.
Kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas spėliojo, kad situacija nesikeis iki liepos-rugpjūčio, televizijos ekranuose tuo pat metu buvo rodoma, kaip greitėja akcijų nuosmukis.
Kada vėl atsidarys barai ir viešbučiai? Kada vaikai grįš į mokyklas?
Visi dabartiniai situacijos vertinimai – tik prielaidos, nes niekas nežino, kokiu greičiu daugės ar mažės sunkiai sergančiųjų. Niekas nežino, ar virusas slops, kai orai šils. Nežino, ar Kinijoje, kur iš dalies pavyko suvaldyti COVID-19, vėl nekils nauja epidemijos banga.
Kol kas mes galime tik sėdėti saviizoliacijoje ir stebėti, kaip mūsų ekonomikos septynmyliais žingsniais eina kracho link. Recesija beveik neišvengiama. Negalima atmesti ir 1930-ųjų lygio depresijos.
Tuo pat metu visa gyvybiškai būtini sektoriai turi veikti kaip įprasta. Prekių tiekimas neturi nutrūkti. Maistą, naftą ir vaistus bet kokiu atveju reikia gaminti ir išvežioti po visą pasaulį. Atliekas – rinkti. Gydytojai, slaugės, ugniagesiais, policininkai, slaugos įstaigų darbuotojai ir daugybė kitų privalo turėti galimybę nusigauti iš namų į darbą ir atgal.
„Trečiasis pasaulis karas“
Bet apskritai pasaulis sustingo – ir kiek ilgai tai truks?
Gali būti, kad biržos kažkiek pakils. Išties rimtoms krizėms būdinga kaip tik tai, kad jų metų vyksta staigūs pakilimai ir nuopuoliai. Bet kiek rimtai galiausiai nukentės visų mūsų pensijų fondai?
Situacija kelia aukštus reikalavimus tiems, kas yra atsakingi už svertus, galinčius palaipsniui grąžinti pasaulį į normalią būseną.
Švedija nekariavo jau 200 metų, baigia rašinį dienraštis „Aftonbladet“. Bet dabar šalis atsidūrė kare – kaip ir visas likęs pasaulis.
Tai ne trečias pasaulinis? Labai neįprastas karas prieš nematomą priešą.
