Pasak Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovo Egidijaus Simonio, fiksuojamas pieno gaminių vartojimo mažėjimas, dėl sudėtingų prekių transportavimo sąlygų stoja eksportas.
Tuo tarpu ūkiuose, atėjus pavasariui, primelžiamo pieno kiekiai pradeda didėti. Pienininkų laukia didžiausias iššūkis, kaip artimiausiais mėnesiais pavyks išlaikyti balansą tarp augančios pieno gamybos ūkiuose ir pieno produktų realizacijos vidaus bei užsienio rinkose.
„Europoje sezoninė pieno gamyba ūkiuose pajudėjo aukštyn ir tęsis iki sezoninio piko balandžio–gegužės mėnesiais. Lietuvos atveju sezoninė pieno gamyba ilgesnė – žalio pieno kiekis augs iki pat vasaros pabaigos“, – sako E. Simonis.
Jis primena, kad Lietuvos pieno sektorius yra priklausomas nuo eksporto – šalyje primelžiama ir perdirbama dukart daugiau pieno, nei jo suvartoja šalies gyventojai. Tad maždaug pusė produkcijos realizuojama užsienyje. Pasak E. Simonio, esant perteklinei žaliavai yra vienintelė išeitis – daugiau gaminti produktus, tinkamus sandėliuoti – sviestą, kietuosius sūrius, pieno miltus, išrūginius baltymus.
„Tačiau tokiu atveju išaugs ne tik produktų sandėliavimo kaštai – visas sektorius, tiek pieno ūkiai, tiek perdirbimo grandis,patirs apyvartinių lėšų trūkumą“, – pažymi ekspertas.
E. Simonio teigimu, tiksliai prognozuoti, ko tikėtis pieno sektoriui, neįmanoma, tai priklausys nuo to, kiek ilgai truks ir kaip pavyks suvaldyti pasaulinę krizę dėl pandemijos. „Tačiau situaciją galima modeliuoti pagal 2015–2016 metų patirtį. Tuomet dėl Eurazijos eksporto rinkų paklausos griūties, taikant Europos Sąjungos ir nacionalines priemones, pavyko išgelbėti (išlaikyti) šalies pieno sektorių“, – primena E. Simonis.
Jo vertinimu, priemonės, kurių Vyriausybė tada ėmėsi krizei suvaldyti buvo pakankamos – įsijungė nuostolių kompensavimo mechanizmas pieno ūkiams, o perdirbimo ir prekybos grandims buvo palikta veikti pagal rinkos sąlygas. E. Simonis neabejoja, kad didieji pieno perdirbėjai savo sutartinius įsipareigojimus partneriams vykdys ir iš šalies ūkininkų supirks visą žaliavinį pieną.
E. Simonis sako, kad pieno sektoriaus balansas visiškai priklauso nuo pagrindinių pasaulinių pieno šalių eksportuotojų ir didžiausių šalių importuotojų. Didysis pieno produktų eksporto ketvertas yra ES, Naujoji Zelandija, JAV ir Australija. Tuo tarpu iš pieno gaminių importuotojų didžiausia yra Kinija.
„Koronavirusas jau paveikė Eurozoną, kurių šalių gamybos grandinės yra glaudžiai susijusios su Kinija. Tikimasi, kad vartojimas Kinijoje normalizuosis iki šių metų antrosios pusės.
Tačiau vartojimo nuosmukio laukiama JAV ir Europos Sąjungoje, kurioje pandemija dar tik įgauna pagreitį“, – sako ekspertas. Jis pažymi, kad pasirašius svarbų pirmojo etapo prekybos susitarimą tarp JAV ir Kinijos, Kinija įsipareigojo iš JAV pirkti didelius pieno produktų kiekius, tačiau šalis gali remtis nenugalimos jėgos straipsniu, kad galėtų atidėti šį susitarimą. „Visas maisto sektorius pirmasis patyrė neigiamą koronaviruso pandemijos poveikį. Pieno produktų sektoriuje prognozuojama gamyba į sandėlius, o tai padarys papildomą spaudimą rinkai iki tol, kol situacija normalizuosis“, – sako E. Simonis.
Iki istorinio minimumo kritusios naftos kainos taip pat yra rimta problema visam pasauliui. E.Simonis primena, kad yra tiesioginis ryšys tarp naftos ir pieno kainų. Jo teigimu, remiantis istorinėmis pieno gaminių ir žalios naftos kainomis, koreliacija tarp šių abiejų kainų siekia daugiau kaip 80 proc.
Daugelis didžiausių pieno produktų importuojančių šalių yra ekonomikos, priklausančios nuo pajamų iš naftos.
„Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regionai yra didžiausi pasaulyje naftos eksportuotojai ir vieni didžiausių pieno produktų importuotojai. Pieno gaminių eksportas į minėtus regionus pastebimai auga, esant aukštoms naftos kainoms. Tačiau krintant naftos kainoms, atitinkamai traukiasi ir pieno gaminių importas“, – sako E. Simonis.
