– Neseniai paskelbta, kad lietuvių valdomoje pervežimo įmonėje „Vlanata Norge“ Norvegijoje atliktos kratos, areštuotos sąskaitos ir vilkikai. Kitas stambus vežėjas – „Girteka“ – nuskambėjo Vokietijos žiniasklaidoje kaip darbuotojus išnaudojantis darbdavys. Ar jus tokios naujienos nustebino?
– Mūsų pozicija paprasta: jei darbdavys nesąžiningai moka atlyginimus, nesąžiningai vykdo veiklą, už tai turi sumokėti.
Kalbant apie šį konkretų atvejį kyla klausimų, ar vairuotojai skaitė darbo sutartį. Bet, kaip suprantu, tai buvo norvegiška sutartis, surašyta norvegų kalba. Kita vertus, jei deda parašą, taip išeina, kad su sąlygomis sutinka.
Mūsų profsąjungoje labai daug narių iš trečiųjų šalių, todėl raginame darbdavius sutartis surašyti darbuotojui suprantama kalba.
Būtų idealu, jei Lietuvoje būtų taikoma tokia praktika, kuri galioja Skandinavijoje. Pavyzdžiui, Švedijoje vairuotojų profsąjunga pasirašė sutartį su baldų gamintoja ir pardavėja „Ikea“. Pagal susitarimą, jei vairuotojai skundžiasi transporto įmone, kad ši, tarkime, ne laiku moka atlyginimus, „Ikea“ tokiam vežėjui neduoda krovinių.
Manau, kad dabar Europoje „Vlantanos“ pavadinimas taps nepatikimo partnerio ženklu.
– Lietuviai vairuotojai ieško darbo užsienyje, o pas mus atvažiuoja ukrainiečiai ir baltarusiai. Kaip vietiniai vairuotojai žiūri į atvykėlius – jie konkurentai ar tuščias darbo vietas užpildantys kolegos?
– Konkurentai. Mūsiškiams atrodo, kad tai baltarusiai ir ukrainiečiai juos išvarė dirbti į užsienį ir užėmė atsilaisvinusią vietą. Ne vienas vairuotojas kalba apie tai, jog priešingu atveju jis būtų galėjęs su darbdaviu derėtis dėl didesnio atlyginimo.
O darbdaviui lizingu nusipirkus mašiną nelabai įdomu, kas ją vairuoja – svarbu, kad ji uždirbtų pinigus. Girdėjau, kad dirbti tolimųjų reisų vairuotojais Lietuvoje jau atvažiuoja kirgizai, gruzinai, net ir iš Rusijos yra mėginančiųjų čia įsidarbinti.
Yra atvejų, kai dirbti pas mus atvyksta dirbti du neprofesionalai vairuotojai, tačiau kartu poroje jie su pareigomis susitvarko: vienas moka kalbą, kitas geriau vairuoja. Darbdavys jiems abiem kartu sudėjus moka 80–90 eurų už parą. Vairuotojai iš trečiųjų šalių su tokia alga sutinka – jiems ir 40 eurų jau pinigai.
Darbdaviai mielai dirbtų su lietuviais – sutampa mūsų intelektas. Bet lietuviai siekia didesnių atlyginimų. Kalbėjausi su keliais Vokietijos kompanijoje dirbančiais lietuviais. Nepasakyčiau, kad ten itin geros sąlygos: sumoka daugiau, bet už tai reikia „arti“.
– Ar dažni atvejai, kai darbo Lietuvoje ieško teisę vairuoti vilkiką ką tik gavęs atvykėlis iš trečiųjų šalių?
– Savo turtu rizikuojantys darbdaviai ieško vairuotojų, kurie turėtų bent vienerių metų darbo stažą. Tačiau gautas vairuotojo pažymėjimas visą tą laiką gali pragulėti stalčiuje.
Kiekviena įmonė turi savo metodiką, kaip išbando tolimųjų reisų vairuotoju ketinančio dirbti asmens gebėjimus, bet paprastai duodama privažiuoti prie rampos, nuvairuoti automobilį porą kilometrų. Kai išvažiuoja į reisą, tokie darbuotojai pasirodo visu gražumu. Yra tokių, kurie net nežino, kur yra Ispanija, būna, kad dėl patirties neturėjimo pirmosios algos nueina baudoms sumokėti. Suprantama, tokių atvejų būna ir su lietuviais.
Transporto sektorius, palyginti su kitomis sritimis Lietuvoje, patrauklus siūlomais atlyginimais, tačiau ne kiekvienas tokį darbą gali dirbti.
Vis dėlto atlyginimai sugundo – jei savo namuose užsienietis gauna algos iki 300 eurų ir tai jau laikoma palyginti neblogu atlyginimu, čia jiems mokama apie 2 tūkst. eurų. Netgi tuo atveju, kai darbdavys vairuotojui ukrainiečiui ar baltarusiui atskaito žalą, gaunama į rankas alga jį tenkina.
Išvažiuojant į užsienį vairuotojas profesionalas turi žinoti ten galiojančias taisykles. Žinau konkrečius atvejus, kai iš trečiųjų šalių pas mus dirbti tolimųjų reisų vairuotojais atvyko istorikas, teisininkas. Visą gyvenimą bandeles kepęs žmogus sėda prie didžiulio automobilio vairo ir dar privalo žinoti visus įsipareigojimus.
– Kaip tolimųjų reisų vairuotojų bendruomenė vertina Mobilumo paketą? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis turėtų pagerinti jų darbo sąlygas. Ar toks įspūdis teisingas?
– Vairuotojai tikisi, kad dėl mobilumo paketo pagerės jų socialinės garantijos, tačiau apie tai tikrai ten nekalbama.
Kad ir tokia situacija: dabar kiekvienas vairuotojas pasirenka, kiek jis nori dirbti. Pavyzdžiui, žmogus stato namą ir nusprendžia atidirbęs pusę metų tris mėnesius atsidėti statyboms. Pagal Mobilumo paketą jis kas aštuonias savaites privalės grąžinti vilkiką į registracijos vietą.
Svarstoma įvesti nuostatą, kad kroviniai turės būti pakrauti vilkiko registracijos šalyje. Klausimas, ar mes turime tiek prekių? O čia jau kyla darbo vietų išlaikymo problema.
– Ar matote landų, kaip, pasinaudojat Mobilumo paketu, darbdavys gali išnaudoti vairiuotoją?
– Netikiu, kad darbdavys, jei reikės grąžinti transporto priemonę į registracijos vietą, tą darys savo sąskaita. Įsivaizduokite – tuščias vilkikas turi nuvažiuoti 2 tūkst. km. Vien kurui tam reikės išleisti apie 600 eurų, o kur dar atlyginimas, kelių mokestis. Įsivaizduokite, kokia tai našta darbdaviui.
Kita vertus, vairuotojas šiuo metu – auksinis šaukštas, kuris darbdaviui uždirba pinigus. Todėl mažinti atlyginimų jis negali, nes vairuotojai nebedirbs.
Vairuotojų trūksta Belgijoje, Nyderlanduose, vien Vokietijoje stinga apie 60 tūkst. sunkvežimių vairuotojų. Didžioji Britanija vairuotojų neatsisako – transporto jiems nereikia, tačiau darbuotojus mielai įdarbins.
Be to, mūsų vairuotojai važinėja, galima sakyti, po visą pasaulį. Vokietis savaitgalį nori miegoti namie, o mūsiškiai, pradėję važiuoti nuo Lietuvos, gali atsidurti kone Portugalijoje. Vokiečių ir kitų šalių užsakovams tokia paslauga patogi.
