Ironiška, kad su migrantų gabenimo organizatoriais likimas mane suvedė kelyje į pragarą. Būtent taip judriausią pasaulyje Londono aplinkkelį praminė britų roko žvaigždė Chrisas Rea, sukūręs garsųjį šlagerį „The Road to Hell“ („Kelias į pragarą“).
Nenutrūkstančiose aplinkkelio spūstyse stringa visi. Vilkiku bogindamas kažkokius gelžgalius iš Birmingamo į Prancūziją beviltiškai sustojau ir aš.
Supratęs, kad iš pragariškų spūsčių neišsikapstysiu iki paryčių, pasukau į pirmą pasitaikiusią – Didžiąją Kembridžo – gatvę. Vos išvydęs kelio praplatėjimą sustojau, nors čia ir draudžiama.
Tiesiog nutariau rizikuoti ir likti pernakvoti.
Man vaikštant aplink sunkvežimį ir svarstant, ar neprikibs policija arba neužklups vagys, priešais stabtelėjo prabangus visureigis BMW X7. Jo vairuotojas – pusamžis kostiumuotas brunetas.
Dėbčiodamas į mane jis neskubėdamas pakrūmėje nusišlapino, bet dar vis delsė, nenuvažiavo.
Su kažkuo plepėdamas telefonu apžiūrinėjo sunkvežimį, jo lietuvišką registracijos numerį, po to ėmė manęs teirautis, kaip sekasi.
Pasiūlė vykti į restoraną
Išgirdęs, kad kalbu angliškai, visureigio vairuotojas tiesiog prilipo.
Ėmė klausinėti, iš kur aš ir kur važiuoju. Po to ištiesė ranką: „Aš verslininkas, vardu Ramizas. Esu kilęs iš Tuniso, bet dabar gyvenu Londone, čia turiu verslą.“
Ramizas draugiškai patarė šitoje vietoje geriau nepasilikti – esą tiesiog nesaugu.
„Netoliese mano restoranas, galiu parodyti, kur vakare visada atsiras ir vietelė vėlyvam sunkvežimiui. Nori, palydėsiu iki ten? Dar iš restorano atvešiu pavalgyti! Ką labiau mėgsti – jautieną ar žuvį?“ – liejosi pasiūlymai.
Mintyse svarstydamas, iš kur toks dosnumas, vaišių mandagiai atsisakiau, tik iš kabinos išsitraukęs GPS navigatorių paprašiau parodyti, kurioje vietoje galėčiau sustoti nakvynės, nes nemokama stovėjimo vieta sunkvežimiui Londone – didelė vertybė.
„Tai Brimsdaune, netoli karaliaus Jurgio tvenkinių, – pirštu atsainiai į ekraną bakstelėjo tunisietis. – Aš važiuosiu pirmas, o tu sek – palydėsiu ir parodysiu.“
Nenoromis sutikau, nes sumokėti policijai baudą arba rytą aptikti ištuštintus dyzelino bakus – menkas malonumas.
Važiuodamas paskui juodąjį visureigį apsidžiaugiau pamatęs kelio ženklą – posūkį į degalinę.
Kone spontaniškai pasukau sunkvežimį į ją, manydamas ir radęs saugią nakvynės vietą, ir atsikratęs įtartinai paslaugaus nepažįstamojo.
Juodasis visureigis nulėkė greitkeliu tiesiai, o aš, pravinguriavęs kelias sankryžas, įsispraudžiau nedidelėje aikštelėje tarp kitų sunkvežimių ir nupėdinau į degalinės pastatą sumokėti už stovėjimą 25 svarus sterlingų (beveik 30 eurų).
Atsikratyti įkyruolio nepavyko
Ši degalinė – tipiška angliška. Nors anglai jas vadina „services“, ten – jokio serviso, tik visur tos pačios parduotuvės ir tie patys greitojo maisto restoranai.
Netrukus grįžęs prie vilkiko radau nekantriai trypčiojantį Ramizą, kuris ėmė nepiktai priekaištauti, kam aš be reikalo išsukęs iš kelio.
Tunisiečiui rodžiau į kabinos palubėje įmontuotą elektroninį tachografą ir beveik nemelavau, kad baigėsi griežtai limituota 15 valandų darbo diena.
„Tuomet važiuojame į mano restoraną, – neatstojo Ramizas. – Pavakarieniausime, pabendrausime, po to tave parvešiu atgal.“
Atsisakinėjau, aiškinau, kad rytą turėsiu anksti pajudėti į uostą, bet arabas buvo tiesiog neperkalbamas.
Jau neabejojau, kad įkyruolis priskreto ne šiaip sau, – greičiausiai turi kokių nors planų. Tik kokių? Kol mes vaišinsimės, jo gauja pavogs vilkiką? Pagrobs krovinį?
Ne, nepanašu, nes vargu ar nusikaltėliai ryšis veikti saugomoje ir filmuojamoje degalinėje, kai Anglijoje pilnos pakelės be jokios apsaugos nakvojančių sunkvežimių. O ir mano krovinys – staklių detalės – neturėtų būti įdomios.
Gal mane nuveš ne į restoraną, o į kokią dykvietę ir apiplėš? Taip pat nelogiška, nes solidūs vyrai su verslo klasės limuzinais taip nesismulkina.
Ekskursija į Londoną
Po 15 valandų tądien trukusios darbo pamainos, per kurią, kaip ir dažniausiai, nebuvo kada papietauti, sugurgė pilvas, padėjęs apsispręsti.
„Tiek to, lekiam, – ryždamasis avantiūrai nudžiuginau Ramizą. – Tik striukę ir telefoną pasiimsiu.“
Važiuodami temstančio šiaurinio Londono gatvėmis plepėjome apie šį bei tą. Šnekus Ramizas papasakojo prieš 20 metų į Europos Sąjungą pakliuvęs kažkur Balkanuose nelegaliai perėjęs sieną. Po to porino ilgai ir sunkiai dirbęs, užtat dabar turįs ne tik restoraną, bet ir prekybos įmonę.
Tunisietis neapgavo. Iš pradžių įsukome į Londono pramoninį Enfildo rajoną. Ramizas parodė aklagatvį, kuriame iš tiesų nakvojo kelių sunkvežimių iš Rytų Europos vairuotojai.
Dar nespėjau šios gatvelės pasižymėti savo telefone, o jau po kelių minučių sustojome prie restorano.
Vos išlipusį iš visureigio bosą apspito nuolankūs pavaldiniai – keli jauni vyrukai, su kuriais Ramizas kurį laiką kažką arabiškai kleketavo.
Prabanga ir prastas skonis
Vėliau prie tunisiečio priplaukė apkūni jo amžiaus moteris. Iš orios laikysenos buvo matyti, kad greičiausiai ji – Ramizo žmona.
Šnektelėjusi moteris atsitraukė ir visą vakarą, kaip ir dera pavyzdingai musulmono sutuoktinei, pūpsojo prie nuošalaus restorano staliuko nelįsdama vyrui į akis.
Restorano interjeras nustebino ir prabanga, ir prastu skoniu. Ramizas mane vedžiojo po patalpas, aprodydamas krištolo šviestuvus, paauksuotus veidrodžių rėmus, kažkokią ypatingą garso aparatūrą. Buvo akivaizdu, kad jis stengėsi mane priblokšti.
Bet įspūdį tikrai paliko ėriukų šonkauliai su daržovėmis. Maistas tiesiog tirpo burnoje, o kad vakarienė būtų dar skanesnė, Ramizui pamojus padavėjas nenuilsdamas pildydavo mūsų taureles kažkokiu nacionaliniu stipriu vynuogių gėrimu.
Ramizas mane vis ragino išgerti. Visai ne kaip užkietėjęs musulmonas savo taurelę be skrupulų tuštino ir jis pats.
Plepėjome įvairiausiomis temomis, bet Ramizas vis kalbą suko apie mano reisus, maršrutus, situaciją Prancūzijos ir Anglijos uostuose, sunkvežimiuose surandamus migrantus.
Stebino puikios restorano savininko žinios apie pareigūnų patikras su šunimis, rentgeno aparatūrą ir net širdies dūžių daviklius ar oro analizatorius.
„Prakeikti migrantai, – nematydamas, ko slėpti, Ramizui pasiguodžiau maždaug prieš pusmetį turėjęs nuotykį. – Iš mano vilkiko priekabos Kalė uosto apsaugininkai iškrapštė tris irakiečius.“
Priekaba buvo užplombuota, todėl nežinia, kur ir kaip migrantai įlindo. Nors pareigūnai pripažino, kad mano aplaidumo nebūta, vis tiek man tebegresia solidi bauda – iki 7 tūkstančių eurų.
Pasiūlė itin pelningą darbą
Po ketvirto ar penkto stikliuko, kai daugiau gerti atsisakiau, Ramizas pagaliau atskleidė kortas.
„Turiu tau pasiūlymą gerai uždirbti. Prancūzijoje į vilkiko kabiną paimsi ir paslėpęs ant gulto į Angliją pergabensi du mano atsiųstus tunisiečius.
Ne už ačiū. Tau būtų atlyginta aštuoniais tūkstančiais.
Sutik, tai labai geri pinigai“, – kalbėjo arabas.
Pritardamas palinksėjau – esą už pusdienį rizikos tai tikrai karališkas atlygis, nes iš kolegų vairuotojų buvau girdėjęs, kad už nelegalo gabenimą sunkvežimyje paprastai pasiūloma iki 2 tūkstančių eurų.
Net nepasitikslinau, ar siūlo 8 tūkstančius eurų, ar svarų sterlingų, bet galiausiai – koks skirtumas.
Tiesiog mintijau, kad laukia dvi išeitys – bloga ir labai bloga.
Jei migrantus pergabenti pasisektų, kodėl verteiva turėtų man pakloti tiek pinigų?
Juk policijai nepasiskųsi, į teismą jo nepaduosi.
Tunisiečio vyrai gal net apskritai man atlygintų peiliu į paširdžius – būna ir taip.
O gal, jei būčiau dar reikalingas, atkištų kokį tūkstantį, likusius, prisiekdami Alachu, pažadėtų sumokėti vėliau, jei pergabenčiau daugiau migrantų. Tada tapčiau jų pigiu įkaitu.
Tačiau jei įkliūčiau, pagal Jungtinės Karalystės įstatymus, sėsčiau į kalėjimą iki 14 metų su penkiaženkle bauda – apie tai perspėja anglų pareigūnų lankstinukai, vairuotojams dalijami Doverio uoste.
Spektaklis su pinigais
Tuo metu Ramizas įsijautęs aiškino jau migrantus vežiojęs, todėl viską idealiai apgalvojęs – aš, girdi, niekuo nerizikuoju.
Jeigu mane policija ir pagautų, jo žmonės esą pameluotų į kabiną įlindę ir ant gulto už sėdynių pasislėpę man, vairuotojui, nežinant, kai neva buvau trumpam išlipęs Prancūzijoje prie parduotuvės.
Nesiryžau pasišaipyti, kad tokia naivia nesąmone nepatikėtų net paskutinis kvailys, – juk iš kolegų girdėjau apie kelis su migrantais kabinose įkliuvusius vilkikų vairuotojus, kurie visi nuteisti kalėti po 2–3 metus.
Bet buvo baisu ir kategoriškai atsisakyti.
Kol svarsčiau, kaip išsisukti, arabas surengė tikrą šio šou finalą, kuris turėjo mane galutinai priblokšti ir sugundyti ryžtis aferai.
Ramizui pamojus prie jo priėjo jaunas raumeningas vyrukas. Bosas ištraukė kelis pakelius gumele perjuostų banknotų ir demonstratyviai paklojo juos ant stalo.
Kol jaunuolis lėtai į džinsinio švarko kišenes grūdo vos telpančius pinigų pakelius, Ramizas viena akimi stebėjo, kokį įspūdį man tai padarė.
Teko išpūsti akis, nors širdyje juokiausi iš tokio arabiško primityvumo.
Įtikinau dirbantis kitam
Pasibaigus spektakliui, kuris buvo skirtas man, vieninteliam žiūrovui, pačiam teko imtis aktorystės.
„Ramizai, matau, kad esat tikrai patikimas, įtakingas ir turtingas žmogus, bet turiu prisipažinti, jog aš nesu ilgametis profesionalus vairuotojas. Aš dirbu kitam labai rimtam žmogui.
Prekių gabenimas – šiuo metu tiktai mūsų žvalgyba ir priedanga. Netrukus ruošiamės vilkikais per sienas vežti daug labai rimtų dalykų.
Aš informuosiu bosą apie jūsų pasiūlymą. Jei bosas man leis, gal tada. Tačiau paskutinį žodį tars jis“, – surezgiau pasiteisinimą.
Aiškiai nesitikėjęs tokio posūkio dabar jau arabas paskendo mintyse, o vėliau prabilo: „Kas gi tavo bosas? Kur jis gyvena? Gal mes galėtume su juo susitikti?“
Priskiedžiau, kad jis – Lietuvos žydas, kuris gyvena tai JAV, tai Maskvoje. Ir neprašoviau. Kažkodėl net ir Londone privengiama šešėlinių veikėjų, ypač susijusių su Rusija.
Nerimą Ramizo veide greitai pakeitė gudri šypsena: „Pažįstu jus, kalės vaikus, lietuvius. Gerai pažįstu. Jūs dažniausiai, na, juk miltelius vežiojate?“
Atsisveikinimui – telefonas
Negriaudamas tunisiečio iliuzijų pradėjau dėkoti už neprilygstamą vakarienę, mandagiai leisdamas suprasti, kad laikas mane parvežti į degalinę. Tik kaip jis, išgėręs, vairuos? Gal pasiųs kokį savo sėbrą?
Tačiau kelios išgertos taurelės Ramizui vairuoti, pasirodo, visai nesukliudė. Po kelių minučių jau sėdėjome jo juodajame visureigyje, kuris smagiai švilpė atgal link Londono aplinkkelio.
Tunisietis buvo puikiai nusiteikęs. Jis, atrodo, neabejojo, kad riebaus pasiūlymo tiesiog nepajėgsiu atsisakyti. Alkoholis musulmonui atrišo liežuvį – jis aiškino, kad lengviausia nelegalus slėpti „Volvo“ vilkikų kabinose, kad pietiečių ir jaunuolių jis privengiantis, o nelegalus vežiojo jau ne vienas jo užverbuotas lietuvis ir lenkas. Esą jie sukalbami, mėgsta pinigus, tik viena bėda, kad retas kalba angliškai.
„Imk šį telefoną, – išleisdamas mane prie sunkvežimio Ramizas atkišo paties pigiausio modelio, gal vos keliolikos eurų vertės aparatą. – Jame jau esu įvedęs savo numerį, kurį dėl atsargumo susiek su kokiu nors išgalvotu lietuvišku vardu. Ir kai tavo bosas duos atsakymą, nedelsdamas paskambink man.“
Akivaizdu, kad Ramizas asmeniškai nebuvo linkęs rizikuoti, jis nelegalų gabenimo operacijoms vadovauja per saugų atstumą, telefonu. O kaip angliškai nekalbančiam vairuotojui paskambinsi?
Kitą rytą auštant iš savo kompiuterio aš garsiai paleidau savo mėgstamiausią šlagerį „Kelias į pragarą“ ir pasileidau aplinkkeliu iš nelemtosios degalinės.
Buvo demaskuotas nusikaltėlių tinklas
Neseniai Prancūzijos ir Nyderlandų policija sulaikė 23 asmenis, įtariamus priklausant nusikaltėlių tinklui, kuris neteisėtai pervežė apie 10 tūkst. migrantų iš Prancūzijos į Jungtinę Karalystę (JK).
Įtariama, kad nusikaltėliai, organizuodami nelegalias migrantų iš Afganistano, Sirijos, Irako ir Irano keliones, uždirbo 70 mln. eurų.
Dauguma migrantų keliavo per Lamanšo sąsiaurį keldamiesi keltu, pasislėpę vilkikų priekabose-šaldytuvuose, arba traukiniu povandeniniu tuneliu. Kiekviename vilkike buvo iki 20 migrantų, mokėjusių už kelionę po 7 tūkst. eurų.
Praėjusių metų spalį JK vieno vilkiko priekaboje šaldytuve buvo rasti 39 žmonių lavonai. Visi žuvusieji buvo vietnamiečiai, mėginę neteisėtai patekti į Europą.
Pastaroji tragedija supurtė visą pasaulį. Vienas po kito buvo sulaikyti keli įtariamieji, ne vienus metus vilkikų priekabose į JK gabenę vadinamąjį gyvą krovinį.
