Jei planų nesujauks koronaviruso protrūkis, Kaziuko mugė netrukus atidarys panašių renginių sezoną.
Mugės įvairiuose šalies miestuose iki rudens keis viena kitą, o jose amatininkų bei atvežtinių prekių pardavėjų konkurencija bus neįprasta.
Mat amatininkai jau pernai sugalvojo, kaip atsiriboti nuo pirkėjus apgaudinėjančių perpardavinėtojų, – per mugę ties savo prekystaliais jie iškėlė raudonas KM raidėmis paženklintas vėliavas.
Tą patį padarys ir šiais metais. Šis trumpinys reiškia „kūrėjai meistrai“.
Akylai saugo autorystę
Žemaitis amatininkas Aivaras Norbutas Kelmės rajone, Vaiguvoje, gamina įvairiausio dizaino lenteles, ant kurių duoną pjausto ne tik lietuviai.
Jos pagal užsakymus siunčiamos į įvairias šalis – apie pusę gaminių yra eksportuojama.
„Čia negalima fotografuoti“, – vienoje medžio dirbtuvių patalpoje, pritvinkusioje klijų kvapo, fotoaparato objektyvą teko nuleisti žemyn.
Tai vienintelė „įslaptinta“ dirbtuvių vieta, kurioje pjaustymo lentelių puošyba atliekama pagal A.Norbuto sumanymą.
„Dar 2011-aisiais įsigijau stakles, pritaikiau technologiją ir, laimei, kol kas dar neatsirado ją nukopijavusių.
Inkrustuotos lentelės yra mano sumanymas, o piešiniai ant jų – mano autorystė“, – patikino A.Norbutas.
Jis – amatininkas. Būtent taip prašo jį vadinti, nors iš esmės visa tai, ką jis darė ir daro, yra susiję su verslu.
„Nuo amžių amžinųjų amatininkai patys pardavinėjo savo gaminius.
Aš darau tą patį įvairiose mugėse. Ir negaliu skųstis. Man ir meistrams, su kuriais kartu dirbu ir su kuriais įkūrėme bendrovę „Kelmas“, sekasi neprastai“, – pasakojo Aivaras.
Tačiau savo gaminiais prekiaudamas įvairiose mugėse A.Norbutas gerai mato tai, kas vyksta prie gretimų prekystalių.
Paprastai tarp meistrų įsibrauna masinių gaminių pardavėjai ir siūlydami juos kaip savo dirbinius apgaudinėja pirkėjus.
Žemaitis A.Norbutas yra tas žmogus, kuris užsispyrė ir pernai įsteigė „Kūrėjų meistrų respubliką“ – asociaciją, kuri suvienijo kuriančius, gaminančius ir vien tik iš savo darbo gyvenančius Lietuvos ir užsienio mugėse prekiaujančius amatininkus.
Stebi ir kitus kūrėjus
Anot A.Norbuto, svarbiausia priežastis, paskatinusi kūrėjus susivienyti, yra nesveika konkurencija su įvežtinių prekių pardavėjais – keramikos, medžio drožinių, odos dirbinių, juvelyrikos, tekstilės ir kitokių.
„Perpardavinėjimas nėra kas nors amoralaus, žmonės taip užsidirba duonos kąsniui. Blogiausia, kad jie tas pigias prekes pateikia kaip savo darbus“, – kalbėjo A.Norbutas.
Be to, mugėse iš savo kūrybos gyvenantys meistrai negaudavo prekybai palankesnės vietos, o perpardavinėtojams jos visada atsirasdavo.
Tad ne vienus metus amatininkai tarpusavyje kalbėdavo, kad, tikėtina, geriausios vietos atitekdavo tiems, kurie žinojo, ką, kaip ir kiek „patepti“.
Lietuvos mugėse pirmenybę visada turi Tautinio paveldo sertifikuoti meistrai ir tautodailininkai.
Bet, anot pašnekovo, ir tarp jų pasitaiko tokių, kurie susigundo lengvesniu uždarbiu – pradeda prekiauti ne savo darbais, o plagiatais arba įvežtiniais.
Tačiau jie mugėse visada gauna geriausias vietas, o saviti meistrai, kaip ir profesionalūs dailininkai, meno kūrėjo statusą turintys menininkai, nustumiami į mugės pakraščius.
„Nesąžiningų meistrų niekas nekontroliuoja.
Įkūrėme asociaciją, kad galėtume kontroliuoti savus, kad garantuotume, jog tarp mūsų nėra įvežtinės produkcijos pardavinėtojų.
Pats asmeniškai stebiu, kas vyksta mugėse. Asociacijai dar tik metai, bet keletą narių išprašėme iš jos, nes jie prekiavo ne tuo, ką patys sukūrė“, – užsiminė A.Norbutas.
Vertina meistrų komisija
Pasak A.Norbuto, ne tik nesveika konkurencija, bet ir kopijavimo virusas vis dar nesitraukia iš mugių.
„Esame nepriėmę į asociaciją narių būtent dėl to, kad jie pardavinėja plagijuotus darbus.
Mūsų priėmimo komisijoje yra įvairių meistrų, taip pat ir keramikų, tad netrukome išsiaiškinti, kad kandidatas nukopijavo vienos kūrėjos darbus“, – sakė A.Norbutas.
O kaip jis savo darbus apsaugo nuo plagiatorių?
„Bėgu už juos greičiau, jie nespėja pavyti mano sumanymų.
Be to, turiu nemenką sąrašą idėjų, ir jeigu kam nors pavyks nukopijuoti inkrustuotas lenteles ar gaminius iš termiškai apdorotos medienos, imsiuosi naujų gaminių.
Man neprireikia žvalgytis, ką daro kiti, nes kuriu pats“, – rėžė A.Norbutas.
Ir priminė raugo keramikos dirbinius kuriančio Juliaus Katausko posakį: „Jei kiti mane kopijuoja, vadinasi, esu priekyje.“
Mugės jau išsigimė?
Pasak odos ir tekstilės dirbinių meistro Juozo Kalinos, mugėse parduodama daug įvežtinių, masinės produkcijos gaminių.
„Tie žmonės, kurie prekiauja iš Kinijos ar Turkijos atvežtomis galanterijos prekėmis, stengiasi įsiterpti tarp tikrų amatininkų.
Matau, kaip jie apgaudinėja pirkėjus, pavyzdžiui, dalis rankinės būna pasiūta iš odos, bet detalės – iš jos pakaitalų ir to nepasakoma pirkėjams.
Be to, jie tas masinės gamybos prekes parduoda gerokai pigiau ir taip atitraukia pirkėjus. Aš, būdamas amatininkas, pats kuriu, perku žaliavas, gaminu, pats viską turiu parduoti.
Man svarbi kaina, nes iš to gyvenu. Jau trisdešimt metų, kai mane maitina tik šis amatas.
Nesemiu pinigų rieškučiomis – užsidirbu pragyvenimui neskaičiuodamas darbo laiko“, – kalbėjo J.Kalina.
Šiemet savo odinės galanterijos gaminius meistras jau buvo sukrovęs ant prekystalio Palangos Stintų šventėje. Į joje surengtą mugę atvykę meistrai buvo iškėlę ir savo KM vėliavas.
„Ir Kaziuke joks perpardavinėtojas greta meistrų neatsistos.
Tikėtina, kad atsikovosime lietuviškas muges ir jos nepasidarys Gariūnais“, – vylėsi odos dirbinių meistras.
Jo tvirtinimu, kaimynai latviai jau seniai yra iškuopę savo muges – net lietuviai meistrai į Rygoje vykstančius renginius nepriimami. Jos skirtos Latvijos amatininkams.
Plagijuoja ir nerausta
Pasak bendrovės „Laisvoji forma“ bendraturtės bei direktorės Jūratės Buivienės, Kaziuko mugėje, kad ir kokia unikali ji būtų, amatininkų gaminiai vis labiau brangsta, juos išstumia maistas.
Anksčiau mugėse prekiaudavo patys autoriai, o dabar vos ne kas trečiame stende į vitrinas suguldomos žuvys, mėsa ar kepiniai.
„Mes turime dvi įmones – keramikos ir tekstilės gaminių.
Patys keliaujame po tam tikras muges ir parodas Europoje, turime savo užsakovų turistų gausiausiai lankomuose miestuose – siunčiame savo gaminius į galerijas ir privačias parduotuvėles.
Kaziuko mugė Lietuvoje vis dar yra išskirtinė. Tačiau kartu ir labiausiai pažeidžiama.
Rankų darbo gaminių joje vis mažėja – amatai miršta, o plagiatoriai niekur nepradingo“, – sakė J.Buivienė.
Ji į Lietuvoje vykstančias muges keramikos gaminių net neveža. Nes kiti keramikai, jų nusipirkę, akimirksniu pradėdavo plagijuoti, o to proceso neįmanoma sustabdyti.
„Pikta. Neberodome viešai savo gaminių, neturime ir interneto parduotuvės, nes taip tik padovanotume savo idėjas kitiems“, – pratarė ji.
Į muges Lietuvoje jos įmonė dabar veža tekstilės gaminius iš lino. „Audinius mums specialiai nuaudžia ir atspausdina piešinius Panevėžio „Linas“ – pati nupiešiu jiems trafaretus.
Esame dėkingi, kad lino fabrikas niekam kitam mūsų užsakytų audinių neparduoda“, – kalbėjo J.Buivienė.
