Sudirbo ilgą laiką nervinusį įstatymą – pripažino ydingu ir neteisėtu

Penkerius metus ūkininkus ir pieno perdirbėjus nervinęs teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, nes buvo priimtas ne pagal galiojančią tvarką.

Konstitucinis teismas turėjo priekaištų tik dėl jos, o ne paties įstatymo turinio. Užtat šiam kritikos negaili net ir tradiciškai ne visuomet sutariantys pieno gamintojai bei perdirbėjai.

 

Šis teisės aktas, kuris tiesiog vadintas „pieno įstatymu“, atsirado per 2015-ųjų pieno krizę. Tuo metu pieno supirkimo kainos buvo smarkiai sumenkusios. Pieno perdirbėjai jas ir toliau mažino, tačiau parduotuvių lentynose nei pienas, nei jo produktai neatpigo.

0,13-0,14 euro, kai kuriems ūkininkams – dar mažiau. Tiek buvo mokama už kilogramą pieno 2015-aisiais smulkesniems ūkiams. Bendra vidutinė pieno supirkimo kaina sukosi vos apie 0,2 euro, – dabar ji siekia 0,306 euro.

Taigi įstatymu sumanyta pažaboti pieno grandinės dalyvių „godumą“. Tuo metu ūkininkai aiškino, kad teisės aktas yra beprasmis, jei jame nėra vienos iš tiekimo grandžių – prekybininkų.

Pieno krizė buvo suspaudusi visą ES.  Buvo skelbiama, kad 2015 m. rugsėjį, palyginti su 2014 m. vasariu, Lietuvoje pieno supirkimo kainos krito daugiausiai – net 45,6 proc., Latvijoje – 41,6 proc., Estijoje – 43,7 proc.

Vidutiniškai ES supirkimo kainos susitraukė net ketvirtadaliu – 25 proc.

Keturiasdešimt parlamentarų dar 2016-aisiais paprašė Konstitucinio Teismo (KT) ištirti, ar šis teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai – ar jis nevaržo ūkio subjektų laisvės. Mat nei vienoje Europos Sąjungos šalyje nėra pieno rinką reguliuojančių įstatymų. Ir nei vienoje kitoje Bendrijos šalyje nekilo tokių problemų pieno sektoriuje, kaip pas mus.

Pasak Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktoriaus Egidijaus Simonio, įstatymas žlugdė pieno sektorių.

„Šis teisės aktas buvo ir tebėra perteklinė kontrolės priemonė. Juk žaliavos supirkimo kainą reglamentuoja ir Pieno supirkimo taisyklės, ir Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas.

Vis dėlto reikėjo paklusti. Perdirbėjai turėjo samdyti žmones, kurie teiktų Rinkos reguliavimo tarnybai atskiras ataskaitas, nors jos ir taip yra teikiamos Žemės ūkio ministerijai bei Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui.

Toje tarnyboje buvo įdarbinti kontrolieriai, jiems buvo mokamos algos. Tad įstatymo galiojimas pareikalavo daugybės papildomų ir beprasmių išlaidų“, – sakė E.Simonis.

Pieno taryba dukart balsavo, kad jis būtų panaikintas, tačiau to nebuvo padaryta.

„Svarbiausia, kad per penkerius įstatymo galiojimo metus nebuvo užfiksuota pažeidimų. Būta tik keletas nesusipratimų, dėl kurių žemdirbiai aiškinosi teisme“, – sakė E.Simonis.

2015-aisiais priimtas įstatymas įtvirtinto tris blogybes. Pirmiausia, pieno pardavėjai buvo suskirstyti į grupes – mažuosius ir stambiuosius.

Antra, atsirado reikalavimas mokėti vienodą kainą tai pačiai grupei priskirtiems pardavėjams. Taigi per penkerius metus atsirado kainų žirklės tarp mažų ir stambių ūkių.

Trečia, įstatymas uždraudė mažinti pieno supirkimo kainą daugiau kaip 3 proc. be rinkos priežiūros institucijos leidimo. Tad jis suvaržė ūkininkų ir pieno supirkėjų laisvę derėtis dėl jo kainos. Tokią laisvę yra įtvirtinęs ES reglamentas dėl bendro žemės ūkio produktų rinkų organizavimo.

Iš esmės toks teisės aktas yra pravartus nebent žemės ūkio kooperatyvams ir tarpininkams, nes leidžia nustatyti jiems palankią kainodarą: mažiukams ūkiams mokėti mažiau, didesniems – daugiau.

Pirmiesiems pernai gruodį vidutiniškai buvo mokama 0,227 euro už kilogramą bazinių rodiklių pieno, bendrovėms arba stambiesiems ūkiams – 0,261 euro.

Pieno perdirbimo įmonės Vilkyškių pieninės vadovas Gintaras Bertašius „Lietuvos rytui“ yra sakęs, kad pats įstatymo sumanymas buvo klaida.

„Pieno įstatymas padarė daug žalos. Lietuva apsisprendė eiti į rinkos ekonomiką, tad rinka turėjo reguliuoti kainas.

O kas nutiko pieno sektoriuje? Rinka juk svyruoja – tai krinta, tai kyla, tad ir nuostolių turėjo ir pieno tiekėjai, ir jo perdirbėjai.

Įstatymas nustatė algoritmą, kad kainos vienu kartu negali kisti daugiau nei 3 procentus, bet rinkoje buvo ir didelių šuolių. Ji labai smarkiai smuko, o mes, perdirbėjai, negalėjome mažinti supirkimo kainos, turėjome atsiklausti Rinkos reguliavimo agentūros.

Ji nedavė tam leidimo, ko gero, dėl to, kad įtaką jai darė Žemės ūkio ministerija.Tas įstatymas pažeidžia bendras ES teisės nuostatas“, – sakė G.Bertašius.

 

Pasak Žemės ūkio bendrovių asociacijos vadovo Jono Sviderskio, jokie įstatymai nepadės sureguliuoti pieno kainų, jei nebus prekybininkų, perdirbėjų bei valdžios geranoriškumo – noro tartis.

„Lietuvoje gyvulininkystė, ypač – pieno sektorius tirpsta kaip sniego krislas ant stogo. Tėra valdžios vaidyba, kad ji kažką daro. Kol nebus gerų pieno supirkimo kainų, gyvulių Lietuvoje nedaugės. O juk būtent karvės įdarbina žmones – pienininkystė sukuria darbo vietas“, – žodžių užantyje neieškojo J.Sviderslis.

Jo teigimu, didesnėse žemės ūkio bendrovės gauna už parduodamą pieną kainas, maždaug atitinkančias ES pieno supirkimo kainų vidurkį.

„Bet reikia nepamiršti ir to, kad didesnėse bendrovėse ir išlaidos daug didesnės, ir aplinkosaugos reikalavimai joms taikomi daug griežtesni.

Pavyzdžiui, kaimynai lenkai turi prieš mus pranašumą, nors jiems už pieną mokama maždaug tiek pat. Ten žemdirbiai yra ir pieno perdirbimo įmonių pajininkai. Jie dalinasi pelnu – gauna papildomų lėšų per kooperatyvą.

Pas mus gi kooperacija nekvepia – jau 20 metų nieko vardan jos nedaroma. Viskas lieka žodžiuose ir popieriuose, nes ūkininkai neagituojami vienytis“, – kirto J.Sviderskis.

Ar ūkininkai imsis kokių nors veiksmų, kad įstatymas būtų panaikintas?

Anot Plungės rajone, Platelių seniūnijoje esančiame Lygiųjų kaime ūkininkaujančio Marijaus Kakčio, tai turi būti aptarta ir Pieno gamintojų asociacijoje, ir Lietuvos ūkininkų sąjungoje.

„To dar nepadarėme, taigi nėra vieningos nuomonės, kaip turėtume elgtis.

Vis dėlto nuo pat pradžių matėme, kad tas įstatymas yra netobulas, – kad jį reikia keisti arba visai naikinti“, – sakė M.Kaktys.

Šis ūkininkas yra kooperatyvo „Pienas LT“ narys – žino, kad už pieną yra skirtingai mokama tam tikroms ūkininkų grupėms.

„Kainodara ten yra pagrįsta įvertinus pieno surinkimo sąnaudas. Pienui iš mažesnių ūkių surinkti jų reikia didesnių, tad ir kaina negali būti visiems vienoda – iš pagrindinės kainos minusuojama tam tikrų išlaidų dali“, – užsiminė jis.

Pasak M.Kakčio, jo ūkyje kasdien primelžiama apie 3 tonas pieno, ir pastaruoju metu už bazinių rodiklių pieno kilogramą iš kooperatyvo jis gaudavo 0,265 euro, tuo tarpu ES vidurkis šiuo metu siekia 0,36 euro.

„Nežinia, kiek kitos perdirbimo įmonės turi rezervų kainai pakelti, bet visada Europoje esame pagal pieno supirkimo kainas esame paskutiniai“, – pridūrė jis.

Pasak Žemės ūkio rūmų pirmininko Arūno Svitojaus, pieno sektoriuje yra didelė pinigų apyvarta, pavyzdžiui, vos 1 euro centu pasikeitusi pieno supirkimo kaina per metus apyvartą padidina ar sumažina net 15 mln. eurų. Mat per metus Lietuvoje primelžiama ir parduodama apie 1,5 mln. tonų pieno.

„Žemės ūkio ministerija turėtų greičiau peržiūrėti teisės aktus – būtina pagelbėti pieno gamintojams. Šiuo metu jie yra suskirstyti į 10 grupių, ir kiekvienai jų už pieną mokama skirtingai, atsižvelgiant į tiekiamo pieno kiekį bei atstumą iki ūkių.

Tai nesąžininga – už tos pačios kokybės pieną turi būti mokama vienodai. O dabar pieno supirkimo kainos skiriasi net tris kartus“, – kalbėjo A.Svitojus.

Jo nuomone, pieno sektoriui būtina kooperacija – ir perdirbime, ir realizacijoje. Ji padėtų gauti daugiau lėšų susikooperavusių pieno gamintojų sektoriui.