Kelia aukštesnius reikalavimus tvarkymui
Vienas iš situacijos indikatorių – gamybinių atliekų tvarkymas. Didžiausios Lietuvoje pavojingųjų ir nepavojingųjų atliekų tvarkymo įmonės „Žalvaris“ pardavimų direktorės Kristinos Kavaliauskienės teigimu, šios srities problematika kartais apima tiek nuoširdų neišmanymą, tiek išskaičiavimus ar piktavališką aplaidumą, tačiau pokyčiai vyksta ir jie įkvepia optimizmo, nes neretu atveju demonstruoja esminius mąstymo lūžius.
„Galima tik pasidžiaugti statistika, rodančia, kad daugėja pavyzdingai atliekas tvarkančių gamintojų, bet dar svarbiau yra tai, kad mūsų šalies verslas neretai įrodo jau subrendęs žengti dar didesnį žingsnį ir atliekų tvarkytojams kelti aukštesnius reikalavimus, labiau rūpintis mus supančia aplinka ir jos ateitimi“, – sako K. Kavaliauskienė.
2018 m. duomenimis, Lietuvoje buvo surinkta ir perdirbta 32 proc. (59,6 tūkst. t) gamybinių atliekų.
Beveik 12 proc. (22 tūkst. t) gamybinių atliekų užpernai buvo sudegintos, panašus kiekis eksportuotas į kitas šalis, o 27 proc. (daugiau nei 50 tūkst. tonų) nusėdo mūsų šalies sąvartynuose. Prastesnė situacija kalbant apie didžiąsias atliekas, kurių net 73 procentai neperdirbamos ir nesudeginamos, o laidojamos sąvartynuose aplink didmiesčius. Vien per už praeitus metus tokių sukaupta beveik 31 tūkst. tonų.
„Pozityvi žinia yra ta, kad, lygindami chronologiškai, matome, jog perdirbamų atliekų dalis pamažu auga, tačiau didėja ir patenkančių į sąvartynus kiekiai. Sudeginamų ir energija paverčiamų atliekų kiekis iš esmės nekinta dėl apribotų galimybių, bet šie skaičiai turėtų paaugti atidarius naujas atliekų deginimo elektrines Kaune bei Vilniuje“, – sako K. Kavaliauskienė.
Rūpinasi visa grandine
Lietuvos verslininkai įstatymų reguliuojama tvarka yra atsakingi tiek už jų įsivežamas pakuotes ar gaminius, tiek ir už gamybos procese susidarančių atliekų sutvarkymą ar šalinimą. K. Kavaliauskienės teigimu, dažniausiai gamybos metu susidaro įvairios mišrios atliekos – būtent tai ir nulemia, kad ne visi gamintojai žino, kaip jas atskirti ir klasifikuoti.
„Įvairios medžio ir plastiko pjuvenos, drožlės, nuopjovos, tekstilės, gumos likučiai – visos šios gamybos proceso liekanos turėtų būti perduotos atliekų tvarkytojui, turinčiam reikalingas kompetencijas ir infrastruktūrą jas tinkamai apdoroti, nepaliekant jokio pėdsako aplinkai arba tik maksimaliai saugų“, – pažymi specialistė.
Ji pastebi, kad vis dar pasitaiko atvejų, kai smulkesni verslai tiesiog nežino, jog tas pačias gamybines liekanas gali priduoti ir kitas jų atliekas tvarkančiai bendrovei. Todėl kiekvienam gamintojui rekomenduojama pasikonsultuoti, kaip jo įmonės gamybos procese susidarę atliekų srautai bus suvaldyti ir kokiu būdu tos atliekos bus sutvarkytos, ar jos nepateks į sąvartynus.
„Mes reguliariai gauname tokių užklausų iš gamintojų ir matome, kad verslo sąmoningumas sparčiai keičiasi. Jeigu anksčiau gamintojai jausdavosi atlikę pareigą vien pridavę įmonės atliekas tvarkytojui, šiandien jie rūpinasi pilnos tvarumo grandinės užtikrinimu – nuo žaliavų įsigijimo ir netaršios produktų gamybos iki atliekų sutvarkymo mažiausią poveikį aplinkai darančiu būdu. Šiuolaikiniame pasaulyje sąvartynai nėra tas ekologiškas ar pageidautinas būdas, tad pozityvus verslo spaudimas atliekų tvarkytojams taip pat nuosekliai kyla“, – atskleidžia K. Kavaliauskienė.
Sprendimai pasitarnauja kitose srityse
Specialistė sako, kad dažniausiai pasirenkami alternatyvūs sąvartynams gamybinių atliekų sutvarkymo būdai yra jų deginimas, perdirbimas, panaudojimas kitose srityse, taip pat ir eksportas į užsienio valstybes, turinčias atliekų deginimo jėgaines. Lietuvoje šiuo metu veikia atliekų deginimo elektrinė Klaipėdoje, tačiau jau šiemet darbą turėtų pradėti dar dvi: netrukus Kaune ir vasarą Vilniuje.
„Progresyviausios pasaulio šalys jau suprato, kad norint nekaupti šiukšlių savo artimoje aplinkoje ir jas tvarkyti ekonomiškai efektyviai, pagrindiniai keliai yra du: pirmasis – perdirbti ar apdoroti ir panaudoti vėl, o antrasis – paversti energija. Šiuos, draugiškesnius aplinkai būdus atsakingi atliekų tvarkytojai gali užtikrinti ir Lietuvos pramonei“, – sako K. Kavaliauskienė.
Specialistė pastebi, kad tvarūs sprendimai įmonėms pasitarnauja kitose srityse – tiek bendraujant su partneriais, tiek su klientais.
„Nemaža dalis verslo savo partneriams kelia tam tikrus ekologinius reikalavimus. Su tuo ypač dažnai susiduria įmonės, dirbančios ir gaminančios Skandinavijos šalių ar Vakarų Europos rinkoms. Vis labiau auga ir visuomenės lūkesčiai verslui – plačiai žiniasklaidoje nuskambantys pavyzdžiai aiškiai signalizuoja, kokio požiūrio į veiklos tvarumą iš gamintojų tikisi ir paprasti vartotojai, dėl šiuolaikinių technologijų turintys vis aiškiau girdimą balsą“, – pažymi K. Kavaliauskienė.
