Mat bankų skyriai ir net bankomatai čia nyksta greičiau nei deficitinėmis tapusios menkės Baltijos jūroje. Dar pusė bėdos tiems, kuriems pasiimti pinigų, atsidaryti sąskaitą ar gauti paskolą tenka važiuoti dešimt ar dvidešimt kilometrų.
Juk yra ir tokių žmonių, kurie turi trenktis net pusšimtį kilometrų. O ten nusigavę turi laukti ne vieną valandą, nes bankininkai nespėja aptarnauti iš kelių rajonų suplūdusių klientų.
2011-aisiais tokių klientų aptarnavimo vietų Lietuvoje buvo daugiausia per visą istoriją nuo nepriklausomybės atkūrimo, bet valdžiai sudorojus „Snoro“ banką išnyko ir daug kur stovėję „Snoriukai“. Dalis jų surūdijo Trakų pašonėje, kai kuriuos pusvelčiui įsigijęs Lietuvos paštas irgi nukišo nežinia kur.
Ką turime? Gerokai mažiau nei tūkstantį bankomatų per visą Lietuvą, net ir pusstambiuose miestuose jau uždarytus bankų padalinius, todėl lieka tik „Perlo“ terminalai, iš kurių gali pasiimti kuklią sumelę ar gauti greitąją paskolą už nemenkus procentus.
Tiesa, dar turi pastovėti eilėje prekybos vietoje ir vengti šalia esančių smalsuolių žvilgsnių.
Valdantieji svaigsta dėl valstybinio banko, tik ar nevertėjo apie tai pagalvoti anksčiau, kol tie patys „Snoriukai“ nebuvo virtę metalo laužu? Nes dabar reikės pirkti naujus ar nepigiai nuomotis patalpas.
Kita vertus, nieko čia keisto. Juk panašiai nutiko ir su žaliosiomis rodyklėmis miestų sankryžose, kurias teko kelioms savaitėms nuimti, o paaiškėjus, kad dėl to susidarė milžiniškos spūstys, skėstelėti rankomis ir grąžinti atgal. Tokios operacijos visoje šalyje kainavo ne vieną šimtą tūkstančių eurų.
Kaip čia nutinka, kad valstybės institucijos niekaip nesugeba net ne devynis, o bent porą kartų pamatuoti ir tik paskui kirpti?
Matyt, vos rankose atsidūrus aštrioms žirklėms, galva nustoja blaiviai mąstyti.
