Pirmąją pasakojimo dalį skaitykite čia.
Prancūzijoje jį žinojo kaip „išlaidų žudiką“, negailestingą vadybininką, iš užmaršties prikėlusį „Renault“ koncerną. Japonijoje, nuo bankroto išgelbėjęs „Nissan“, jis tapo kone nacionaliniu didvyriu.
2017 m. „Mitsubishi“, „Nissan“ ir „Renault“ kartu sudėjus pagamino 10 mln. automobilių.
Tačiau horizonte šmėžavo nemalonumai. „Nissan“ būstinėje Jokohamoje su nepasitenkinimu žiūrėjo į Paryžiuje priimtus sprendimus.
Prancūzijos vyriausybei priklauso „Renault“ akcijų paketas. 2015 m. jai pavyko reikšmingai padidinti savo balsavimo teisę turinčių akcijų dalį ir tuo pačiu – įtaką direktorių taryboje.
„Nissan“ tai daug reiškė, nes prancūziškasis automobilių gamintojas buvo ne tik partneris, bet ir stambiausias japoniškos kompanijos akcininkas. Kalbant paprastai, politiniai Paryžiuje priimti ir Prancūzijos interesus ginantys sprendimai galėjo stipriai paveikti reikalus Japonijoje, rašo bbc.com.
2018 m. prancūzų įtaka tapo itin akivaizdi. C.Ghosnui dar ketveriems metams patikėtas „Renault“, tačiau Paryžius reikalavo aljansą su japonais paversti nuolatiniu.
Sausį Beirute surengtoje spaudos konferencijoje buvęs automobilių pramonės magnatas pasakojo, kad ketino sukurti naują verslo struktūrą, paremtą kontroliuojančiąja bendrove, kuri susijungtų „Renault“ ir „Nissan“ bei prekiautų akcijomis. Abi kompanijos turėjo ir toliau dirbti atskirai viena nuo kitos. Verslininkas turėjo ketinimų privilioti ir koncerną „Fiat Chrysler“. Japonijoje šie planai sutikti su didžiuliu įtarumu.
Kalbama, kad „Nissan“ vadovai manė, jog tvaresni ryšiai su „Renault“ sugriaus jų autoritetą ir nepriklausomybę, o gamyklos produkcija neteks savo išskirtinumo.
C.Ghosnas savo ruožtu mano, kad Japonijos vyriausybė rimtai pažiūrėjo į tokius nuogąstavimus ir galiausiai įsivėlė į kovą prieš jį.
2018 m. viduryje „Nissan“ viduje įtampa pasiekė aukščiausią tašką, o C.Ghosno padėtis tapo nestabili, tik apie tai jis nieko nežinojo.
Suokalbis?
Verslininkas ir jo advokatai tvirtina, kad areštas – tiesioginis suokalbio tarp aukščiausiųjų „Nissan“ vadovų ir Japonijos ekonomikos, prekybos ir pramonės ministerijos liudijimas. Taip norėta iš kelio pašalinti C.Ghosną, o „Renault“ ir „Nissan“ sujungimą atitolinti.
Pirmiausia buvusį automobilių pramonės magnatą apkaltino pažeidus Japonijos įstatymus ir per ketverius metus nuslėpus tikrąją savo algą – apie 44 mln. JAV dolerių. G.Kelly apkaltino tuo, kad jis apie tai niekam nepranešė. Vėliau kaltinimai praplėsti, imta kalbėti apie aštuonerių metų pajamas – per 80 mln. JAV dolerių. Kalbama apie pinigus, kuriuos vadovas turėjo gauti išėjęs į pensiją.
C.Ghosnas tikino tokių pinigų nematęs – šios sumos turėjo būti patvirtintos „Nissan“ direktorių tarybos, o to nebuvo padaryta.
Vis tai patraukė JAV finansų prievaizdų dėmesį. Kaltieji sumokėjo baudas (pats C.Ghosnas – milijoną JAV dolerių), tačiau įrodymų, kad jų veiksmai pažeidė įstatymus, nebuvo rasta.
Vėliau verslininką apkaltino pasinaudojus padėtimi siekiant sau naudos: esą jis laikinai asmeninius finansinius nuostolius, patirtus investuojant, perkeldavo „Nissan“ koncernui, o šio lėšas naudojo tam, kad savo verslo partneriui Saudo Arabijoje sumokėtų 14,7 mln. JAV dolerių.
C.Ghosnas kaltintas nuslėpęs 5 mln. JAV dolerių, išmokėtus „Nissan“ platintojui Omane, kuriuos naudojo savo asmeninėms reikmėms. Verslininko žmona teigė, kad per jos kontroliuojamą kompaniją už tuos pinigus pirkta jachta.
Buvęs automobilių pramonės magnatas tvirtina, kad visi minimi sandoriai nebuvo slapti, o jis pats – nekaltas. Kad tą įrodytų, verslininkas žadėjo paviešinti vidinius „Nissan“ dokumentus.
Pati kompanija atkakliai kalba apie tai, jog, atlikusi vidinį tyrimą, rado daugybę neginčijamų įrodymų, jog C.Ghosnas darė neteisėtus sprendimus.
Tyrimo epicentre atsidūrė Hari Nada, per 50 m. turintis verslininkas, „Nissan“ viceprezidentas, glaudžiai bendradarbiavęs su C.Ghosnu ir G.Kelly. Šis žmogus laikytas atsidavusiu bendradarbiu.
Tačiau 2018 m. jo lojalumo neliko nė žymės. H.Nada informaciją apie finansinius C.Ghosno sandorius perdavė valdžiai. Jis sutiko bendradarbiauti mainais į tai, kad, pripažinęs kaltę pats išvengs bausmės.
Spaudos konferencijoje C.Ghosnas įvardijo kelias svarbias „Nissan“ figūras, kurias jis apkaltino prieš jį įvykdžius sąmokslą. Tarp jų buvo ir Hiroto Saikawa – tuo metu, kai buvo areštuotas C.Ghosnas, ėjęs kompanijos prezidento pareigas ir buvęs jo protežė.
Tačiau C.Ghosnas atsisakė šiuos asmenis įvardinti vyriausybei, nurodydamas faktą, kad dėl jo pabėgimo tarp Japonijos ir Libano kilo įtampa.
128 dienos už grotų – ne rekordas
Daugelis, tarp jų ir C.Ghosnas, nuoširdžiai nustebo patyrę, kaip Japonijos teisėsaugos sistema skiriasi nuo kitų demokratinių šalių. Ilgalaikis sulaikymas be teismo Japonijoje – norma. „Nissan“ vadovas už grotų praleido 128 dienas. Tai toli gražu ne rekordas.
Oficialiai prevencinis sulaikymas Japonijoje gali trukti iki 23 dienų. Sulaikytam asmeniui, kurio apklausos gali vykti daugybę valandų paeiliui, leidžiama matytis tik su advokatu.
Japonijos Konstitucija nurodo, kad turite teisę tylėti. Tačiau specialistai tikina, jog viskas realybėje veikia ne taip: tyrėjai ant jūsų rėkia, kalba, kad esate Japoniją išdavęs tarakonas, advokato nėra, jus įžeidinėja po 8 valandas 23 dienas iš eilės ir nėra jokios vilties, kad tai baigsis. Terminui einant į pabaigą kiek pakeitus kaltinimus asmuo vėl areštuojamas.
Alfa vadybininkas
„Mane vadino šaltu ir godžiu diktatoriumi“, – kalbėjo C.Ghosnas.
Jį areštavus daugelis negailėjo kritikos už ištaigingą gyvenimo būdą, elitinį nekilnojamąjį turtą, kai už visa tai mokėjo „Nissan“, nekalbant apie brangiai atsiėjusį vakarėlį Versalio rūmuose, kur švęstas jo žmonos 50-metis. Tačiau „Nissan“ vadovas turi gynėjų.
C.Ghosnas gimė Brazilijoje libaniečių šeimoje, o dalį savo vaikystės praleido Beirute.
Universitetinį išsilavinimą jis įgijo prestižinėje Paryžiaus Politechnikos mokykloje, po jos mokėsi ne mažiau vertinamoje Paryžiaus kalnakasybos mokykloje.
Įspūdingi karjeros šuoliai „Michelin“, „Renault“ ir „Nissan“ kompanijose leido suburti armijas gerbėjų. Jį laikė „alfa vadybininku“, leidusiu laiką su pasaulio lyderiais. Tačiau biografas P.Riesas tikina – išorė gali būti apgaulinga: „Jis visada jautėsi svetimas. Niekada neplėtojo politinių ryšių. Jį kvietė į dešimtis prezidentinių užsienio kelionių – niekada jose nedalyvavo. Jis atsisakė žaisti šiuos žaidimus, ir, žinoma, už tai jo nemėgo“.
P.Riesas „Nissan“ vadovą apibūdina kaip patraukiantį mandagų žmogų.
Buvę partneriai taip pat nelaiko C.Ghosno autoritariniu lyderiu, kurio pavaldiniai bijojo taip, kad nepranešė apie neva daromus pažeidimus.
Suprantama, jis griežtai kontroliavo nepakankamai sėkmingus pavaldinius, tačiau gerai dirbę vadybininkai turėjo ganėtinai laisvės.
Neretai į susitikimus su žiniasklaida ėjusį C.Ghosną lydėjo gausi svita, jo pasirodymą scenoje pavertusi kone karališku.
O kas toliau?
Japonija „Interpolui“ padavė tarptautinį prašymą C.Ghosno areštui, be to, diplomatiniais kanalais spaudžia Libaną. Tačiau abi šalys neturi ekstradicijos sutarties.
Turint omenyje libaniečių išdidumą ir empatiją C.Ghosno asmeniui, tikimybė, kad jis bus išduotas Japonijai – itin menka.
Įmanoma, kad buvęs automobilių pramonės magnatas stos prieš teismą Prancūzijoje – ši valstybė įprastai neišduoda savo piliečių, o C.Ghosnas, kaip žinia, turi prancūzišką pasą. Beje, pernai jo namuose Paryžiaus prieigose policija jau buvo atlikusi kratą, ieškodama finansinių machinacijų įrodymų. „Renault“, buvęs C.Ghosno darbdavys, reikalauja ištirti įtartinas 11 mln. eurų siekiančias išlaidas. Verslininkas kaltę neigia.
C.Ghosnui pasitraukus iš „Renault“ ir „Nissan“, jų pelnai smuko, o rinkos vertė sumažėjo dešimtimis milijardų dolerių. Mūšiai direktorių tarybose privertė trauktis abiejų kompanijų generalinius direktorius.
C.Ghosno sukurtas aljansas netenka galios. Žinoma, nutraukti jau esančius tvirtus ryšius tarp jo dalyvių nebus lengva, tačiau kalbas apie tolesnę integraciją, panašu, galima pamiršti.
Pats verslininkas nepraranda vilčių apvalyti savo reputaciją.
