G. Bakano vizijoje – projektai, kaip išgauti šilumą iš panaudoto ir į Nerį išpilamo vandens, įdiegti naują apskaitos prietaisų sistemą, nepriklausomą nuo „Icor“ grupės įmonių, skaidrinti viešuosius pirkimus bei sugriauti ilgus metus tarpusią praktiką, kai buvo perkama iš vieno tiekėjo, mokant iki kelių kartų brangiau ne rinkoje.
„Artimiausioje dvejų metų perspektyvoje tokių planų nėra, bet norime, kad įmonė po dvejų su puse metų atitiktų visus „Nasdaq“ standartus“, – sako G. Bakanas, paklaustas, ar esama planų ateityje eiti į vertybinių popierių biržą.
– Kokią matote įmonės ateitį?
– Su iššūkiais, nes šilumos sektorius šiandien, jeigu žiūrėtume per reguliacinę prizmę, yra kaip našlaitis, palyginti su elektros ar dujų sektoriumi. Tai reiškia – mažiausia dėmesio iš reguliatoriaus, tuo metu šis sektorius turėtų turėti daugiausia dėmesio, nes jis labai arti klientų, miestiečių.
– Ką turite galvoje sakydamas, kad jums trūksta dėmesio?
– Pokyčiai šiame sektoriuje vyksta labai greitai. Valstybė turi tikslą sumažinti CO2 išmetimus, ir čia labai įdomus paradoksas yra – turime pereiti prie biokuro, bet valstybė skatina ir dujų vartojimą. Ir čia strateginis požiūris Lietuvos su dideliu klaustuku – tai vis dėlto mes skatiname atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą ar tuo pačiu ir dujų? Visoms šilumos tiekimo įmonėms, čia kalbu ir kaip asociacijos tarybos pirmininkas, labai dideli iššūkiai, nes reguliatorius yra taip mus apribojęs, kad mes neturime iš ko investuoti.
– 17 mln. eurų, man regis, šiemet patvirtintos VŠT investicijos.
– 2019 metais taip, bet mes kalbame apie labai nedidelio kiekio tinklų modernizavimą. Vilnius turi 720 km tinklų, o iš jų modernizuota labai nedaug. Net patvirtintų investicijų atsiperkamumas labai ilgas. Susiduriame su labai įdomia situacija – mes norime plėsti, auginti vartotojų skaičių, per metus, tarkime, apie 30-40 megavatų naujų pajungimų turime, bet paraleliai dirba ir dujininkai, kurie irgi stumia savo vamzdį.
Pas mus dar gajus senas mitas, kad centrinis šildymas yra brangesnis, bet iš tikrųjų taip nėra – mes esame netgi labai konkurencingi rinkoje. Bet čia turi būti globalus visos valstybės požiūris.
– Pakalbėkime apie kainas. 2015 metų gruodį Vilnius, kai jame dirbo „Vilniaus energija“, tarp visų šilumos tiekėjų buvo apie vidurį – beveik 7 centai už kWh (su PVM), šiemet – tik 4,59 cento, tai yra 30 proc. mažiau, ir Vilnius yra ketvirtoje vietoje pagal pigumą tarp visų šilumos tinklų. Kas lėmė, Jūsų manymu, tokį didelį šuolį?
– Tai lėmė ir objektyvūs, ir subjektyvūs veiksniai. Objektyvūs – rinkoje labai krito biokuro kainos dėl kirvarpų Baltarusijoje, kurios pradėjo medžius graužti ir jie nusprendė išsipjauti pažeistus medžius, todėl atsirado labai daug biokuro. Be to, krito dujų kaina, ir jeigu viskas gerai bus su SGD terminalu, ji gali kristi dar iki 39 proc. Tai tokios geros naujienos. Šiandien biokuro kaina ir tai, kad Vilniuje šilumos kaina patenka į top penketuką, ji turbūt žemiausia per 20 metų – tai yra dugnas ir žemiau jau būti negali.
Subjektyvūs veiksniai – ankstesniam VŠT valdytojui buvo visai nesvarbu efektyvumas ir kaip pasiekti, kad vilniečiams kaina būtų mažesnė. Pavyzdžiui, kai dar dirbau valdyboje, radome, kad įmonėje dirbo 747 žmonės, ir mes, nepriklausomi nariai, inicijavome pirmąjį efektyvinimą – sumažinome virš 100 žmonių. Man pradėjus vadovauti, per porą mėnesių dar 5 proc. sumažinome personalą – apie 30 žmonių. Gerokai sumažėjo sąnaudos, kurios irgi patenka į šilumos kainą.
– Ar dabar darbuotojų skaičius yra optimalus?
– Galvojant apie ateitį, strategiją piešiant, reikia galvoti apie papildomas veiklas, kurios yra nereguliuojamos, bet galėtume pagal kompetenciją jas vystyti. Paėmus geriausią europinę praktiką, ypač Šiaurės šalių, ten niekas nekalba tik apie šildymą – ten tu žodžiai vartojami – heating ir cooling, tai mums metas galvoti apie centralizuotus šaldymo sprendimus. Europa yra toli nuėjusi ir mūsų žmonių kompetencija leidžia tai daryti.
Tai susiję ir su klimato kaita, čia labai daug aplinkosaugos sprendimų, jie gali padėti miestams, kai vasaros metu per kondicionierius išmetami dideli šilumos kiekiai. Todėl turime į tolesnį darbuotojų efektyvinimą labai rezervuotai žiūrėti – gal dalį žmonių nukreipti į tas papildomas veiklas.
– Kai buvo pradėtas kogeneracinės elektrinės statybos projektas, „Lietuvos energija“ skelbė, kad šilumos kaina sumažės 35 proc., palyginti su 2016 metais. Kokia Jūsų vizija, kiek tai galėtų paveikti kainas?
– Reikia turėti vieną dalyką omenyje, kad šilumos tiekimas susijęs ne tik su gamyba, bet ir tinklais. Mes turime būti paruošę ir dujinius katilus, personalą, todėl reikia įvertinti, kad turėsime labai daug kaštų, susijusių su tinklo priežiūra, balansavimu, netgi kogeneracinės jėgainės paleidimas bus labai didelis iššūkis, nes tinkle atsiras naujas žaidėjas – procesą reikės labai rimtai suvaldyti.
– Per metus šilumos kaina Vilniuje sumažėjo beveik 1 centu, arba 20 proc. Kokia ji bus po metų, kaip modeliuojate?
– Kadangi Baltarusijoje baigėsi nuotykiai su kirvarpom, tai prognozuojame biokuro kainos augimą 9 proc. Kaip bus rinkoje, nežinau. Jeigu tame žaidime įvyks pokytis ir Lietuvos gamintojus numarins, o rinkoje bus tik tie, kurie veža iš Baltarusijos, tai kaina augs.
– Bet dujos dar gali atpigti.
– Bet dujos yra ta brangioji dalis, vasarą jos visiškai nedalyvauja, žiemos metu jų dedamoji ateityje bus mažesnė. Jeigu kalbame apie visą ūkį – septyni nepriklausomi gamintojai ir VŠT – žiemą, šildymo sezono metu, 30-40 proc. sudaro biokuras. Bet vasarą, kai šildomas tik vanduo, situacija keičiasi kardinaliai ir 90 proc. yra biokuras. Nuo 2021 metų pasileidus Vilniaus kogeneracinę jėgainę, žiemą biokuras realiai sudarys 60-80 proc.
– Užsiminėte apie planus užsiimti šaldymo veikla. Ar šią viziją dar tik kuriate, ar jau netrukus bus priimami sprendimai?
– Artimiausioje valdybos sesijoje bus sprendimai priimami, susiję su šaldymu, ir ne tik. Mes ieškome ir kitų sprendimų, iš kur pasiimti šilumą, nenoriu daug ko atskleisti, bet, tarkime, mes svarstome nuo kanalizacijos nusiimti šilumą – esame paskaičiavę, kad Vilniuje galėtume apie 20 megavatų pasiimti ir paversti į energiją.
– Ar technologiškai tai būtų labai sudėtinga?
– Jau yra Europoje tokia praktika, mes esame susipažinę su skandinavų miestų pavyzdžiais, tai veikia. Tai būtų didelė investicija.
– Bet tai tolima perspektyva, kaip suprantu?
– Netolima, jeigu susitarus su „Vilniaus vandenimis“, projektą galima įgyvendint per trejus metus. Dabar mes analizuojame skaičius, ir jeigu atsiperkamumas bus teisingas, mes su tuo projektu startuosime.
– Didžiausi Vilniaus šilumos tinklų rangovai 2012-2017 metais, pagal viešai skelbiamą informaciją, buvo „Alvora“ ir „Axis“ grupė. Nuo 2018 metų pradžios iki šių metų liepos „Alvora“ laimėjo šešis iš dešimties didžiausių pirkimų, gavo 10,1 mln. eurų vertės užsakymų, kai visas jų krepšys siekė 17,2 mln. eurų. Atrodo, čia radote problemų.
– Ką aš radau, buvo blogai su pirkimais, todėl dabar turime naują pirkimų vadovę. Dar būdamas valdyboje paprašiau atlikti vidinį auditą visų viešųjų pirkimų, kuris nustatė labai nekokią situaciją. Remonto darbų užsakymuose turime vos ne 60 proc. sutarčių – su „Icor“ grupės įmonėmis, o perdavimo tinkle – „Alvora“ – daugiau nei 50 proc. sutarčių. Manęs tai netenkina, atlikome auditą, pamatėme silpnų vietų, kurias dabar peržiūrime, ir kur galvojame eiti kitu keliu ir sudaryti realią konkurenciją. Realiai konkurencijos įmonėje niekada nebuvo.
Peržiūrime visas technines sąlygas, pradėjome skelbti viešąsias konsultacijas, ko anksčiau nebuvo, jaučiame labai didelį pokytį, susidomėjimą ir rinkos dalyvių teigiamą nustebimą, kad mes juos kviečiame, jie dalyvauja ir pradeda laimėti perpus pigesnėm kainom.
Dalis pirkimų anksčiau vyko skaičiuojant pagal „Sistelos“ įkainių sistemą. Pavyzdžiui, pagal jos įkainius nugriauti boilerines mums siūlė už 17,5 tūkst. eurų, o paskelbus iš naujo konkursą ne pagal „Sistelą“, laimėjo 6,8 tūkst. eurų kainos pasiūlymas – du su puse karto pigiau.
Dėl tinklų remonto įmonė turi abonentinę sutartį su „Axis“, pagal kurią moka abonentinį mokestį – 42 tūkst. eurų per mėnesį. Tie darbai irgi pagal „Sistelą“. Ką mes radome? Guolio kaina dukart didesnė nei rinkoje, ir tai buvo visiems viskas normalu. Kai kurie dalykai buvo net 300 proc. brangesni. Visa paletė tokių pavyzdžių.
Kadangi „Vilniaus energija“ buvo apsistačius „Axis“ grupės įmonėmis, jos buvo interesas už kuo didesnę sumą nusipirkti prekių ir paslaugų, ir tuos 15 metų „Vilniaus energija“ taip pirkdavo ir apsigindavo Kainų komisijoje tokias kainas, tos išlaidos buvo įtraukiamos į sąnaudas.
– Kaip reaguoja tie rangovai, kurie buvo įpratę taip dirbti – ta pati „Alvora“ ar „Axis“? Ar jaučiate jų pasipriešinimą?
– Manau, jie suprato, kad neišvengiamai reikės dirbti normaliomis rinkos sąlygomis, aš jaučiu, kad normalizuosis situacija. Jiems Gerimantas Bakanas nepatinka, aš žinau, kad jie ieško kažkokių kelių, aš žinau. Bet žinodami mano tvirtą stuburą, manau, jie pradėjo susitaikyti ir turės keistis.
– Ar radote kažkokių nusikaltimų požymių, gal inicijavote kokių tyrimų?
– Aš kreipiausi į tam tikras kontroliuojančias institucijas dėl galimų pažeidimų viešuosiuose pirkimuose, bet tai konfidenciali informacija, todėl daugiau pasakyti negaliu. Dauguma anksčiau vykusių dalykų yra sunkiai įrodomi, naudoti energiją tam, kas sunkiai įrodoma, neverta. Tą suvokdamas, aš geriau atsisveikinu su žmonėmis, kurie yra nelojalūs bendrovei ir keliantys rizikos, ir judu į priekį. Iš naujo peržiūrime procesus, užkardome, kad ateityje net nebūtų tokių galimybių.
– Kaip yra su išmaniaisiais skaitikliais, kuriuos, jeigu gerai pamenu, „Vilniaus energijos“ laikais už kelias dešimtis milijonų eurų tai pat įrengė „Icor“ grupės įmonės? Kas juos prižiūri šiuo metu?
– „Vilniaus energija“ išeidama neperdavė mums tos sistemos ir šiandien už tų duomenų nuskaitymą, kurį pagal įstatymą turime atlikti, mes mokame „Icor“ grupei. Mes negalime iš jų nepirkti tos paslaugos – per mėnesį ji kainuoja 250 tūkst. eurų, per metus virš 3 mln. eurų. Ir jeigu mes norime įdiegti naujus skaitliukus, jie sako, ne mūsų skaitliukai nesusišnekės su mūsų sistema.
Ką norime padaryti? Žiūrėdami į Europos šalių pavyzdį, mes norime startuoti su nauju projektu, kad būtų konkurencija, kad nebūtume pririšti prie vieno tiekėjo, norime keisti visą sistemą. Per penkerius metus norime tą padaryti. Galbūt tas pats „Axis“ dalyvaus ir laimės, viskas okey, bet jau jis bus pririštas ne prie „Axio“ smegenų, o prie mūsų. Labai preliminariais skaičiavimais, projektas kainuotų tarp 13-15 mln. eurų.
– Klausimas Jums kaip Šilumos tiekėjų asociacijos tarybos pirmininkui – kokie iššūkiai artimiausiais metais laukia visos Lietuvos šilumos ūkio?
– Iš tikrųjų centriniai šilumos tinklai turi transformuotis. Norint išgyventi, neužtenka žiūrėti vien tik per efektyvinimosi prizmę. Visi turi galvoti apie šaldymą, naujas technologijas – tinklai, kurie neperėjo prie biokuro, dėti daugiau pastangų ir galvoti apie investicijas, bet vėlgi atsiremiam į reguliavimą. Yra viltis, kad daugiau diskutuodami su Energetikos reguliavimo taryba, mes įrodysime, kad turi būti centriniams šilumos tinklams palikta tam tikra laisvė ir kainų skaičiavimo metodika turėtų būti peržiūrėta, nes kitu atveju ateitis bus labai liūdna.
– Dėkoju už pokalbį.
**************
42-erių verslo vadybininkas G. Bakanas Vilniaus šilumos tinklų vadovu paskirtas rugpjūčio 21 dieną, o spalio 11-ąją jis išrinktas Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos pirmininku.
Iki tol G. Bakanas vadovavo Estijos geležinkelio paslaugų ir investicijų grupės „Skinest Rail“ Daugpilio lokomotyvų remonto gamyklai, buvo grupės įmonės „CEE Railroad reform“ valdybos narys, iki 2017 metų lapkričio – valstybės valdomų „Lietuvos geležinkelių“ generalinio direktoriaus pavaduotojas.
G. Bakanas taip pat yra dirbęs „Klaipėdos naftos“ administracijos direktoriumi ir Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Strateginės analizės padalinio vadovu.
Nuo 2015-ųjų spalio iki šių metų kovo VŠT vadovavo Mantas Burokas, jis buvo atleistas.
