Iš pradžių svarbu prisijaukinti darbuotoją ir vykdyti visus duotus pažadus, o vėliau jau galima ir pradėti maustyti. Tokios taktikos laikosi kai kurios mūsų šalies bendrovės, samdančios vilkikų vairuotojus ir vėliau perleidžiančios juos užsieniečiams.
Vairuotojai nesibaido dirbti užsienyje už pažadėtą vidutinį lietuvišką atlyginimą, kuris sudėjus algą ir dienpinigius siekia iki 80 eurų per dieną.
O tarpininkavimu besiverčiančios įmonės, kurios dažniausiai neturi nė vieno sunkvežimio, tunka, iš užsakovų susižerdamos vakarietišką užmokestį, kuris per dieną gali sudaryti ir iki 150 eurų.
Tarsi viskas oficialu, visos pusės patenkintos. Tačiau apsukrūs veikėjai ilgainiui vairuotojus ima mulkinti, kas mėnesį mokėdami vis mažiau nei suderėta.
Iš pradžių vairuotojams pasakojama apie pinigų nepervedusius užsakovus ir laikinus sunkumus. O kai šie tampa nuolatiniais, pasipiktinusiems darbuotojams darbdaviai atšauna jau pervedę pinigus avansu, todėl jie be reikalo skundžiasi.
Štai taip legalios prekybos vairuotojais auka tapusio žmogaus alga, iš pradžių viršydavusi porą tūkstančių eurų per mėnesį, gerokai susitraukia.
Švedai tikino atsiskaitę
Vienas iš teismo posėdžio laukiančių bendrovės „Raisitra“ darbuotojų – mažeikiškis Linas R. Nuo 2018-ųjų rugpjūčio šioje įmonėje dirbęs vyras kurį laiką jokių priekaištų neturėjo, bet šių metų vasarį jis negavo iki tol įprastos algos.
„Žodžiu buvome sutarę, kad už dieną gausiu 78 eurus.
Įprastai taip ir būdavo, tačiau už vasarį gavau tik 1,5 tūkst. eurų, nors priklausė daugiau nei 2,1 tūkstančio. Ir tai sumokėjo tik balandžio pradžioje.
Paskutinis mokėjimas iš įmonės buvo rugsėjį – tada į sąskaitą įkrito 38,72 euro komandiruotpinigių, tik nežinia už kurį mėnesį“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Linas R.
Anot mažeikiškio, „Raisitra“ nebemokėjo sutartų pinigų, nes su ja neva neatsiskaitė įmonė Švedijoje, kuriai lietuviai ir išnuomojo vairuotojus.
„Kai švedai kvietėsi dirbti, pasakiau, kad kol nebus sumokėtas uždarbis, niekur nevažiuosiu. Jie nustebo – tikino, kad Raimondui (Raimondas Balčiūnas – sostinėje registruotos įmonės „Raisitra“ vadovas. – Red.) pinigus pervedė. Kaip tuomet reikia suprasti visa tai, kas vyksta?“ – stebėjosi vyras.
Bylų – jau dvi dešimtys
Pasirodo, nemenka dalis vairuotojams darbą siūlančių įmonių Lietuvoje neturi nė vieno vilkiko ir jokia gabenimo veikla neužsiima.
Šios bendrovės tiesiog įdarbina vairuotojus Lietuvoje ir juos išnuomoja užsienio įmonėms.
Tokia veikla legali, bet keblumų kyla tuomet, kai darbdavys neatsiskaito su darbuotojais – paprastai tokia įmonė neturi jokio turto, taigi bankroto atveju iš jos išreikalauti sumokėti skolas faktiškai neįmanoma.
Šiuo metu skirtinguose Lietuvos teismuose nagrinėjama apie 20 bylų, kuriose vairuotojai teisiasi su įdarbinimo tarpininke „Raisitra“. Vairuotojai tikina, kad darbdavys jiems už darbą užsienyje nesumokėjo visos priklausančios sumos.
„Lietuvos ryto“ kalbinti darbuotojai ir besibylinėjantiems vairuotojams atstovaujanti advokatė Dalia Barkauskienė aiškino, jog paprastai vairuotojai su tarpininku pasirašo standartinę darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad jiems mokama minimali mėnesio alga, padauginta iš 1,3 koeficiento, kaip reikalaujama pagal teisės aktus.
Be to, sutartyje numatyta, kad darbdavys turi teisę iki 50 proc. sumažinti dienpinigius. Tačiau žodžiu darbuotojai sutaria, jog įmonė jiems mokės visai kitokius – didesnius – dienpinigius.
Iki Darbo ginčų komisijos, o vėliau ir iki teismo nueita po to, kai „Raisitra“ perskaičiavo 2018 m. pabaigoje ir 2019 m. pradžioje mokėtus atlyginimus su sumažintais dienpinigiais.
Dėl avanso – painiava
Tarkime, vairuotojas su darbdaviu žodžiu susitarė, kad už dieną jam bus sumokėta 80 eurų.
Tarpininkui tai naudinga, nes iš užsienio užsakovų jis gauna kone dvigubai daugiau.
Vienas darbuotojų pagal tokias sąlygas pirmuosius tris šių metų mėnesius vairavo vilkiką Skandinavijoje.
Sausį jis gavo tokią algą, kaip buvo sutarta, vasarį – 400 eurų atlyginimo ir 900 eurų dienpinigių, o likusią sumą, kurios trūksta iki sutarto 2,4 tūkst. eurų atlygio, – jau kaip avansą už kovo mėnesį.
Taigi kovą vairuotojas gavo 1,1 tūkst. eurų mažesnį atlyginimą.
„Net tuo atveju, jei pervedant atlyginimą paskirtyje nebuvo nurodyta, kad mokamas avansas, kitą mėnesį darbuotojas gavo mažesnį atlygį – neva vis tiek ankstesnį mėnesį buvo sumokėtas avansas.
Kol kas teisėjams tai nerūpi. Jie argumentuoja, kad darbuotojai neprieštaravo, jog būtų mokamas avansas“, – kalbėjo advokatė D.Barkauskienė.
Už 32 eurus nevažinėtų
Bet į Švediją važinėjęs dirbti Linas R. tikino jokių įsakymų dėl komandiruočių nematęs – juos parodė tik advokatė, kai ginčas pasiekė teismą.
„Bylos vyksta viena po kitos. Tačiau teismai kol kas nesiklauso darbuotojų, neatsižvelgia į tai, kad prieš išvykdamas į komandiruotę vairuotojas turėtų būti pasirašęs po įsakymu, kuriame nurodyta, kokio dydžio dienpinigiai jam bus mokami.
O šiuo atveju po įsakymais nėra nė vieno iš vairuotojų parašų“, – tvirtino D.Barkauskienė.
Pasak advokatės, pagrindinis klausimas bylose – kiek turėjo sumokėti darbdavys? Darbuotojai sako, kad tiek, kiek buvo susitarę žodžiu, o darbdavys teigia, kad turi teisę sumažinti sutartus dienpinigius per pusę.
Teisininkė sutiko, kad pagal darbo sutartį įmonė turėjo teisę taip pasielgti, bet prieš važiuodamas į komandiruotę vairuotojas privalėjo žinoti, kokie dienpinigiai jam bus priskaičiuoti: „Jeigu būtų žinojęs, kad gaus po 32 eurus dienpinigių, nė vienas nebūtų važiavęs.“
Linas R., kaip „Raisitros“ samdytas darbuotojas, paskutinį kartą į reisą buvo išvažiavęs pavasarį – nors darbdavys vėliau ir siūlė padirbėti, vyras atsisakė.
Du mėnesius negavęs algos vairuotojas parašė prašymą atleisti jį iš darbo, tačiau dar lapkričio pabaigoje jo prašymas nebuvo patenkintas.
Buvo nurodoma, kad jis neva išėjęs nemokamų atostogų.
Sutartis – tik formalumas
Linas R. – ne vienintelis toks. Lygiai taip pat nutiko ir „Raisitroje“ dirbusiam Aleksejui. Šis vairuotojas laukia atlyginimo už pusę vasario ir visą kovo mėnesį. Iki tol trejus metus įmonėje dirbęs vyras nesiskundė.
„Lyg ir viskas gerai, tik darbo sutartis buvo neaiški. Bet direktorius sakė, kad tai – formalumai, o mokės tiek, kiek sutarta žodžiu. Taip ir buvo iki kovo 28 dienos, kai atlyginimo taip ir nesulaukiau“, – sakė vairuotojas. Dalį pinigų jis gavo tik balandį, tačiau vyras tebelaukia dar 3 tūkst. eurų.
Įmonės vadovas Aleksejui, kaip ir jo kolegai Linui R., paaiškino, kad jis pats iš užsakovų Švedijoje negavo pinigų, todėl negali atsiskaityti su darbuotojais.
Vairuotojai buvo pasiryžę pinigų palaukti, tačiau po poros mėnesių supratę, kad juos vedžioja už nosies, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją.
Anot Aleksejaus, komisijai „Raisitra“ pateikė suklastotus dokumentus: „Darbdavio pozicija – jis mums sumokėjo iš anksto dar 2018 metais ir ne jis mums, o mes jam skolingi. Bet mes turime banko išrašus, kiek būdavo mokama ankstesniais mėnesiais.“
Kol nesibaigė teismai, „Raisitros“ atstovai situacijos nekomentavo.
Mojuoja nepasirašytais atlyginimų lapeliais
Gintaras Čiužas
Baltijos transporto profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkas
„Pasitaiko, kad darbuotojas ir įmonės vadovai nesutaria, bet paprastai tai būna pavieniai atvejai. Tačiau šiuo atveju matome piktnaudžiavimo požymių. Susidarė įspūdis, kad mūsų sąjungos nariai yra apgaudinėjami iš anksto žinant, kad nebus sumokėtas žadėtas atlygis už darbą.
Pikčiausia, kad teismai dažniausiai patiki darbdaviu. Nors yra daug liudininkų, jog buvo tartasi dėl kitokių sąlygų, lengvai galima patikrinti, koks yra vairuotojų užmokesčio vidurkis Lietuvoje.
Tarpininkavimu užsiimanti įmonė kaip įrodymus turi tik niekieno nepasirašytus atlyginimų lapelius, kurių vairuotojai buvo net nematę.
Iš esmės samdančios ir po to darbuotojus išnuomojančios bendrovės niekuo nerizikuoja – jos net neturi savo transporto.
„Raisitros“ atveju vairuotojams nesumokėta, nes su įmone neva neatsiskaitė užsakovas. Tačiau čia ne darbuotojo bėda – žmonės juk dirbo.“
