Neretai statistika panaši į pusiau pripildytą stiklinę – galima sakyti, kad ji ir apytuštė, ir apypilnė, juolab kad šis EBPO tyrimas suteikia argumentų tiek optimistiniam, tiek pesimistiniam vertinimui.
Daugiausia dėmesio buvo skirta 15-mečių skaitymo gebėjimams.
Palyginti su 2015 metų tyrimu, Lietuvos vaikai juos kiek sustiprino ir keliomis vietomis pagerino savo poziciją tarp 79 tirtų pasaulio šalių.
Pagal šį rodiklį Lietuva dalijasi 29–36 vietomis su kaimynine Latvija, taip pat Rusija, Baltarusija, Italija ir dar trimis šalimis. Tačiau Lenkijos moksleivių pasiekimai gerokai aukštesni, o estai pakliūva į pirmąjį dešimtuką ne tik pagal skaitymo gebėjimus, bet ir pagal kitus du tyrimo dalykus – matematikos ir gamtos mokslų raštingumą.
Nors daugiau šalių Lietuva lenkia negu atsilieka, pažangiųjų klubu vadinamo EBPO vidurkio lietuviai nepasiekia pagal visus tris mokslus.
Verslo atstovams ypač kelia nerimą, kad lietuvių matematikos rodikliai per pastaruosius ketverius metus nepagerėjo, o gamtos mokslų raštingumo pažanga menka.
Mat ne tik inžinerinei pramonei, informacinių technologijų (IT) bendrovėms, bet ir visoms ūkio šakoms, taip pat viešajam sektoriui vis daugiau reikės tiksliuosius bei gamtos mokslus studijavusių specialistų, nes įsigali automatizuota, IT grindžiama gamyba ir paslaugos, sparčiai daugėja robotų, o nekvalifikuotų darbuotojų poreikis mažėja.
Kai net ketvirtadalio 15-mečių matematikos žinios nesiekia nė bazinio lygmens, vadinasi, jie dorai nemoka netgi daugybos lentelės, nesugeba apskaičiuoti procentų, taigi jiems yra užkirstas kelias ir į nemokamas aukštojo mokslo studijų vietas.
Tai didžiulė socialinė problema, jau nekalbant apie žalą Lietuvos ekonominiam konkurencingumui.
Lietuvos 15-mečių skaitymo gebėjimai kiek pagerėjo, bet šalis lieka įstrigusi tarp vidutiniokių.
Skaitymo raštingumas atspindi bendrą moksleivių išsilavinimą, intelektą, tačiau tik vienas iš 20 lietuvių pasiekė du aukščiausius lygmenis.
Tuo metu mokymo įstaigų vertinimas, kurį pateikė žurnalas „Reitingai“, rodo milžiniškus skirtumus tarp didelių miestų, miestelių ir kaimo mokyklų.
Jei EBPO tyrimas būtų apėmęs tik didžiuosius miestus, Lietuvos rodikliai nebūtų žemesni nei šios organizacijos šalių vidurkis, o gal jį ir kiek viršytų.
Egzaminų rezultatų skirtumai tarp savivaldybių matuojami ne procentais, o kartais, be to, netgi geografiškai artimų mokyklų mokymo lygis gali labai smarkiai skirtis.
Kai kurias mokyklas švietimo ekspertai siūlo nedelsiant gelbėti arba nieko nelaukiant uždaryti, nes jose įvairių brandos egzaminų vidurkis žemesnis nei 20 balų, o vienoje kitoje tesiekia 10 balų iš 100.
Konstatuota, kad ypač atsilieka labai mažos mokyklos, kaip išsigelbėjimo šiaudo nusigriebusios jungiamąsias klases, kuriose mokomi skirtingo amžiaus vaikai. Šalyje net 312 mokyklų yra po mažiau nei 120 mokinių.
Valstybės kontrolė seniai ragina tokias mokyklas uždaryti, nes labai neefektyviai naudojamos joms skirtos lėšos – didžioji dalis išleidžiama išlaikyti apytuščius pastatus, administravimui. Bet tai ne didžiausia bėda: tyrimai rodo, kad jų auklėtiniams labai sunku pasiekti bent vidutinį žinių lygį.
Suprantama, Lietuvos mokyklų tinklo neefektyvumas – dėl politinės valios stokos niekaip neišsprendžiama ir akis badanti problema. Tačiau švietimo kokybei, mokymosi netolygumams gal net didesnę įtaką daro socialinės priežastys, visuomenės įpročiai, žmonių gyvenimo būdas.
Antai mokinių žinių lygį smukdo patyčios mokyklose, tada jie daugiau praleidinėja pamokų, menksta jų pasitikėjimas savimi.
Įrodyta, kad aukštesnio išsilavinimo, turtingesnių tėvų vaikai vidutiniškai pasiekia geresnių mokymosi rezultatų. Mat juos supa kultūringesnė aplinka, namuose daugiau knygų, jie lanko įvairius gebėjimus lavinančius būrelius. Galų gale jų tėvai išgali papildomam savo atžalų mokymui samdyti korepetitorius.
Papildomas mokymas Lietuvoje smarkiai išplitęs – korepetitorius savo vaikams samdo net 40 proc. šeimų. Tai ir signalas, jog dar labai daug mokyklų, kurios savo auklėtinių deramai neišmoko per pamokas, nors, aišku, dalis tėvų siekia, kad jų vaikai kuo labiau pasitemptų, ir tam negaili pinigų.
Tyrimas atskleidė ir skirtumus tarp lyčių, tarp lietuvių ir nelietuvių mokyklų. Tarkime, merginos išsiugdo geresnius skaitymo gebėjimus, nes joms tai labiau patinkantis užsiėmimas nei vaikinams, nors atotrūkis tarp lyčių kiek sumažėjo.
Mažinti šiuos skirtumus svarbu ir siekiant lygesnio lyčių santykio aukštosiose mokyklose, nes dėl prastesnių pažymių vaikinams sunkiau į jas patekti.
Regis, gana prastos Lietuvos švietimo kokybės priežastys specialistams aiškios, bet jos tik konstatuojamos, o pokyčiai stringa.
Gal todėl, kad net pedagogų profesinėms sąjungoms ne mokinių ugdymas, o mokytojų algos yra svarbiausias prioritetas.
Kita vertus, natūralu, kad pusalkaniems mažiau rūpi vaikai.
