Tačiau galiausiai šis ekspertinio įvertinimo paslaugos pirkimas parodė ne tik valdančiųjų Seimo narių požiūrį į kitų žmonių darbą, bet atskleidė ir jų pačių veiklos principus – tiesiog „atmazinę“ politiką.
„Apie ekspertinio vertinimo poreikį mane informavo vienas valdančiųjų Seimo narys, aiškindamas, jog tai – tik formalumas, kad jiems tiesiog reikalingas „atmazas“, aukšti reikalavimai ekspertiniam vertinimui nekeliami. Taip LRS narys ir pasakė – „atmazas“, – savo tinklaraštyje lithuanian-economy rašė Vilniaus universitete dėstantis ekonomistas Justas Mundeikis.
Ekonomistas svarstė, kad valdantiesiems tiesiog reikėjo dokumento tam, kad atsiskaitytų su opozicija – nesvarbu, kokios bus vertinimo išvados ir ar išvadoms parengti bus atlikta bent kokia analizė.
„Kai manęs klausė, ar aš galėčiau būti vienas iš ekspertų, valdančiųjų Seimo narys puikiai žinojo, kad mano nuostata apie siūlomą mokestį bus neigiama. Supratau, kad yra politinė valia tuos įstatymus priimti, nes jie yra būtini „Vaiko pinigų“ finansavimui ir kitiems biudžeto trūkumams padengti“, – portalui lrytas.lt komentavo J.Mundeikis.
Ekonomistas pasakojo preliminariai sutikęs laisva forma išsakyti savo nuomonę apie stambiųjų prekybos tinklų mokestį, kadangi šioje srityje turi patirties. Tačiau pirmiausia vis tiek norėjęs pamatyti klausimus.
Vis dėlto, šokiravo ne tik klausimai.
„Atmazinis“ požiūris
„Seimo narių suformuluoti du pirmieji mokesčio vertinimo klausimai buvo tik teisininkams, išmanantiems europinę teisę.
Ekonominiai klausimai buvo tokie, kurie reikalauja daug įdirbio – palyginti situaciją su kitų Europos Sąjungos šalių praktika, kokie projekto pliusai ir minusai, koks būtų poveikis Lietuvos ekonomikai. Toks nuodugnus ir išsamus tyrimas reikalauja mažiausiai dviejų ar trijų savaičių įtempto darbo“, – kalbėjo J.Mundeikis.
Ekonomistui nėra sudaromos galimybės remtis valstybės turimais duomenimis (pavyzdžiui, apie prekybos centrų apyvartas, mokesčius) – šiuos duomenis reikėtų pirkti iš Registrų centro. J.Mundeikis svarsto, kad tokiu pasiūlymu Seimo nariai greičiausiai daro prielaidą, jog ekonomistai „iš oro“ gali pasakyti, kokį poveikį įstatymai turės Lietuvos ekonomikai ar gyventojams, neatlikdami jokios analizės. „Na bet juk tai – tik „atmazas“.
„Paskutinis punktas buvo toks – jeigu ekspertai galvoja, kad su šiuo stambios prekybos mokesčio pasiūlymu kažkas yra negerai, tai turi suformuluoti visą naują įstatymų projektą, kad Seimas galėtų jį vėl svarstyti“, – pasakojo J.Mundeikis.
Ekspertiniam vertinimui duotos 7 dienos, visos išlaidos, susijusios su vertinimu, turi būti padengtos iš gauto uždarbio. Atlyginimas už ekspertinį vertinimą – ne didesnis nei 300 eurų su PVM.
Tyčinis poelgis?
„Turint daugumą Seime reikia tik „atmazo“ opozicijai, deja, Seimo pozicijai tai tik popieriukas, o man, atliekant nekokybišką darbą už 300 eurų, tai būtų akmuo po kaklu, kuris ilgam nuskandintų mano reputaciją“, – kalbėjo J.Mundeikis.
Viešųjų pirkimų tarnybos direktorės funkcijas laikinai atliekanti Jovita Petkuvienė situacijos vertinti nesiėmė – Tarnyba visus atvejus vertina per galimą pažeidimų, skaidrumo aspektą, o šiuo atveju viešųjų pirkimų pažeidimų nebuvo
„Mes turime savo rizikingumo vertinimą. Tai tokie pirkimai, daugeliu atveju vien dėl savo vertės nėra tie, kurie papultų į mūsų priežiūros lauką.
Šioje situacijoje daugiau politiniai aspektai, į kuriuos mes tikrai nenorėtume veltis. Bet gal tas nedidelės vertės numatymas ir yra tam, kad nelabai kas ir ateitų ir nebūtų kokybiškai suteikta paslauga. Galbūt“, – svarstė J.Petkuvienė.
Palies skurdžiausius
Nors J.Mundeikis ekspertinės išvados parengti nesiėmė, jis sutiko atskleisti savo požiūrį apie stambios prekybos mokesčio įvedimą.
„Prekybos mokestis, mano supratimu, didžiąja dalimi nugultų ant vartotojų pečių – būtų papildomas PVM. Tikėtina, kad tokio mokesčio įvedimas veiktų kaip PVM padidinimas nuo 21 iki 22 proc. punktų“, – kalbėjo ekonomistas.
Jo teigimu, labiausiai brangtų tos prekės, kurias lietuviai labiausiai mėgsta, kadangi tokius produktus lietuviai pirktų nepaisydami kainos pokyčių.
„Jeigu lietuviai labai mėgsta mėsą ir pieną, tai šitie produktai labiau pabrangtų, o tie produktai, į kurių kainą lietuviai reaguoja labiau – vaisiai, aliejai, bakalėja ar cheminės prekės – galbūt brangtų mažiau“, – prognozavo ekonomistas.
Pasak jo, pabrangimas nebūtų didžiulis – vienas procentinis punktas yra centas nuo vieno euro.
„Dabar argumentuojama, kad toks mokesčio įvedimas paskatintų konkurenciją ir taptų prielaida rinktis mažuosius prekybos tinklus ar turgelius – tai aš manau, kad dėl vieno cento nuo vieno euro vargu ar kažkas važiuotų papildomai ieškoti mažos parduotuvėlės, kurioje galimai vis tiek negautų visų reikalingų prekių ir produktų.
Ypatingai jeigu tai yra šeimos, turinčios daug vaikų, kurios ir išleidžia daugiausia pinigų, jos vis tiek turėtų grįžti į didžiuosius prekybos tinklus tam, kad galėtų patenkinti savo poreikius“, – kalbėjo J.Mundeikis.
Tačiau jeigu prekių brangimas nėra ryškus, tai gal nieko blogo, jeigu dėl didžiųjų prekybos tinklų mokesčio būtų surenkama daugiau pinigų į biudžetą? Ekonomistas mąsto kitaip.
„Lietuvoje PVM ir taip yra ganėtinai didelis, ir jis iš esmės yra regresinis mokestis – labiau veikia tuos, kurių pajamos yra žemesnės. Ypatingai pensininkai, daugiavaikės šeimos, tai jų procentas nuo visų gaunamų pajamų yra labiau išleidžiamas negu tų žmonių, kurie turi didžiules pajamas“, – teigė J.Mundeikis.
Ekonomistas kelia klausimą, ar einame teisinga linkme, kai valdančioji dauguma save vadina centro – kairės, bet įveda mokesčius, kurie kenkia tiems patiems žmonėms, kuriems valdantieji paskui bandys tuos pačius pinigus išdalinti per „vaiko pinigus“ ar per pensijos didinimą.
„Iš tų pačių žmonių paimame ir tiems patiems atiduodame. Tada iškyla klausimas, kiek čia yra prasmės. Svarbu ir tai, kad pats tokio mokesčio administravimas, kasmėnesinis dokumentų vertinimas, yra ganėtinai komplikuotas“, – kalbėjo J.Mundeikis.
