Pasak N.Mačiulio, didžioji dalis šio dešimtmečio Lietuvai buvo išskirtinė.
„Rekordinis užimtumas, rekordinis moterų dalyvavimas darbo rinkoje, rekordinis užimtumas tarp vyresnio amžiaus gyventojų, artėjimas link Europos Sąjungos vidurkio. Rekordinė buvo ir eksporto prekių ir paslaugų dalis BVP – pralenkėme Estiją ir šiuo rodikliu esame viena atviriausių pasaulio ekonomikų, nes daugiau negu 80 proc. šalies BVP sudaro prekių ir paslaugų eksportas. Tai viena iš pagrindinių spartaus Lietuvos augimo priežasčių.
Jokia kita ES šalis negali pasigirti tokiais augimo tempais. IT ir ryšio technologijų, kitų verslo paslaugų eksportas išaugo 6 kartus per dešimtmetį. Pasižiūrėjau ir kitų panašaus išsivystymo valstybių aukštos pridėtinės vertės paslaugų eksporto augimą – nė viena nepriartėjo“, – kalbėjo N.Mačiulis.
Didėjantis būsto įperkamumas
Pasak ekonomisto, nė vienas rodiklis nesignalizuoja apie perkaistančią ekonomiką. Jo teigimu, šį dešimtmetį Lietuva išvengė perkaitimo elementų, kurie buvo labai būdingi praeitą dešimtmetį – nebuvo nekilnojamojo turto, vartojimo burbulų, užsienio prekybos deficito.
„Būsto įperkamumo indeksas yra rekordinėse aukštumose beveik visuose Lietuvos miestuose. Tai reiškia, kad niekada nebuvo taip lengva įpirkti būstą. Būstas nėra pervertintas.
Taip pat rekordinis užsienio prekybos perteklius. Ilgą laiką nebuvome matę Lietuvoje tokio reiškinio, kaip užsienio prekybos perteklius. Kada Lietuva eksportuoja daugiau prekių, negu importuoja energetikos išteklių, vartojimo prekių. Turime tris proc. BVP viršijantį užsienio prekybos perteklių“,- kalbėjo ekonomistas.
Pensijoms – liūdnos prognozės
N.Mačiulis pateikė statistiką, jog per dešimtmetį 60 proc. padidėjo ir vidutinės senatvės pensijos. Tačiau tolimesnio pensijų augimo ekonomistas neprognozuoja.
„Žiūrint apskritai į galimybes toliau didinti pensijas – jos iš esmės priklauso nuo dviejų dalykų: kiek yra užimtų darbuotojų, kurie moka socialinio draudimo įmokas ir koks yra vidutinis darbo užmokestis.
Stebime tendenciją dėl nuolat senėjančios visuomenės. Per dešimtmetį jaunų žmonių, kuriems nuo 15 iki 24 metų, dalis visuomenėje sumažėjo nuo 19 proc. iki mažiau negu 15 proc. Ir tai turi ilgalaikių pasekmių – tai reiškia, kad tie asmenys, kurie dabar įsilieję į darbo rinką, jų yra vis mažiau, darbuotojų daugelyje sektorių, daugelyje miestų trūks vis labiau.
Tuo pačiu matome augantį skaičių 55 – 64 metų gyventojų, kurie per ateinantį dešimtmetį taps senjorais, pensininkais ir pasitrauks iš darbo rinkos. Jų dalis per dešimtmetį išaugo nuo 14 proc. iki 20 procentų. Tokia transformacija visuomenės struktūroje sukuria daug iššūkių – nes socialinio draudimo įmokas mokančių gyventojų bus vis mažiau, o gaunančių socialines išmokas – vis daugiau. Ir užtikrinti tolimesnį pensijų augimą ateityje tokiais tempais, kokiais augo šį dešimtmetį, bus tikrai sudėtinga“, – prognozavo ekonomistas.
Jo teigimu, galima sugalvoti įvairių išeičių – mažinti emigraciją, didinti pensinį amžių, tačiau tokių sprendimų, tikėtina, neužteks.
„Turbūt vienintelė išeitis – didesnę dalį pensijos mokėti ne iš „Sodros“, ne iš socialinio draudimo įmokų, o iš valstybės biudžeto, kuris bus finansuojamas kitų mokesčių pagalba“, – tikino N.Mačiulis.
Padidėjęs skurdo lygis
N.Mačiulio teigimu, vertindami visą prekių ir paslaugų krepšelį, matytume, jog jos brango beveik 20 proc. Pasak jo, greičiausiai niekas Lietuvoje netiki tokia statistika.
„Esmė tokia, kad vidutinė infliacija – beveik 1000 prekių ir paslaugų. Gyventojai labai gerai mato, kad kažkurios paslaugos pabrango dvigubai ar trigubai. Galime matyti, kad kai kurios kasdienio vartojimo, pirmo būtimo prekės iš tiesų pabrango – žuvis 40 proc., pienas ir pieno produktai – daugiau negu 40 proc. Trečdaliu brango daugelis paslaugų.
Kai gyventojai bando įvertinti 1000 prekių ir paslaugų krepšelio pokytį, akivaizdu, kad tai labai sudėtingas darbas. Mes pirmiausia atkreipiame dėmesį į tai, kas labiausiai pabrango, dažniausiai ignoruojame tai, kas atpigo. Ignoruojame, kad kai kurios komunalinės paslaugos yra pigesnės, komunikacijos paslaugos atpigo ketvirtadaliu. Drabužių ir avalynės kaina per dešimtmetį praktiškai nepasikeitė“, – kalbėjo N.Mačiulis.
Pasak ekonomisto, skurdo rizikos lygį (santykinį skurdą), kuris matuojamas gyventojų dalimi, kurių pajamos nesiekia 60 proc. šalies vidurkio, Lietuvoje padidėjo. Jo teigimu, visose Baltijos šalyse nuo 2009 metų jis šiek tiek padidėjo – buvo 19 – 20 proc., dabar – 22 procentai.
„Mes dažnai šį rodiklį klaidingai intepretuojame ir galvojame, kad tai yra skurdas, materialinis nepriteklius, kada gyventojai negali įsigyti pirmojo būtinumo prekių. Tai yra santykinis skurdas – parodo pajamų nelygybę.
Jis egzistuoja ir pačiose pažangiausiose valstybėse – Šveicarijoje irgi yra, pagal šį rodiklį, 16 proc. skurstančių. Monake irgi. Aš kaip pavyzdį sakau, jeigu Monake priparkuota vidutinė jachta yra 50 metrų ilgio, tai tie, kurie turi 30 metrų ir trumpesnę jachtą, jie yra santykiniame skurde. Toks yra apibrėžimas – jis matuoja pajamų nelygybę“, – kalbėjo ekonomistas.
Pasak jo, tai nėra pats objektyviausias rodiklis, nes Lietuvoje santykinis skurdas buvo žemiausias 2011 – 2012 metais, kai nedarbo lygis buvo aukščiausias, kai pajamų nelygybė buvo sumažėjusi.
„Man labiau patinka absoliutinio skurdo rodiklis, arba materialinis nepriteklius, kuris matuojamas labai objektyviai. Imamas sąrašas pirmo būtimo prekių – gebėjimas išsinuomoti būstą, sumokėti komunalinius mokesčius, įsigyti pilnavertišką maistą. Pagal šį rodiklį matome didelį progresą, lyginant su tuo, kas buvo įstojant į Europos Sąjungą, kada kas trečias Lietuvos gyventojas buvo absoliučiame skurde, jautė sunkų materialinį nepriteklių. Žiūrint į visas amžiaus grupes – tokių gyventojų yra apie 13 procentų.
Ekonomisto teigimu, ES absoliutaus skurdo vidurkis – apie 7 procentus.
Ar Lietuva – išsivysčiusi valstybė?
Pasak N.Mačiulio, Lietuva yra išsivysčiusi valstybė, tačiau jai prognozuoja daug lėtesnio augimo dešimtmetį. Jo teigimu, krizė, kurią matysime, bus stagnacija – progreso nebuvimas.
„Kalbant apie kitą dešimtmetį, aš manau, kad mes galėsime kalbėti apie rekordus, bet ne tokius šuolius, kuriuos stebėjome šį dešimtmetį. 20 proc. punktų priartėti prie ES vidurkio reikštų, kad mes jau viršysime ES vidurkį. Tokio įvykio tikimybė nėra didelė“, – sakė N. Mačiulis.
Pasak jo, tam trukdys ir nemažai Lietuvai būdingų barjerų. Tolesnis šalies artėjimas prie ES vidurkio pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, atlyginimus ar gyventojų perkamąją galią bus lėtesnis dėl nepalankių demografinių tendencijų, nepakankamų investicijų, taip pat moksleivių gebėjimų, pagal kurių vertinimą Lietuva yra viena paskutinių Europos Sąjungoje.
„Žiūrint į inovacijų politiką, inovacijų indeksą, į moksleivių gebėjimus, Lietuvos universitetų poziciją tarptautiniuose reitinguose, mes kol kas neturime geros startinės pozicijos, dėl kurios galėtume sakyti, kad po dešimtmečio jau pasieksime ES vidurkį“, – kalbėjo ekonomistas.
Jo teigimu, reikės arba labai didelių pastangų iš Lietuvos politikų, labai efektyviai ir greitai keičiant švietimo sistemą, inovacijų politiką ir verslo aplinką apskritai.
