Dėl to Vorkutos gyvenamojo būsto rinka apsivertė aukštyn kojomis – žmonės butus atiduoda valdžiai, kad tik nereikėtų mokėti komunalinių mokesčių.
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje – dešimtojo dešimtmečio viduryje Vorkutos gyventojų skaičius pasiekė aukštumas – jų buvo daugiau nei šimtas tūkstančių.
Daugiausia – 116-117 tūkst. žmonių – mieste gyveno 1991-1992-aisiais. Išsyk po to gyventojų ėmė mažėti.
To priežastis – uždarytos anglies šachtos, kuriose dirbo daugybė miesto gyventojų. Anglies pramonė tapo paspirtimi kurtis gyvenvietei: Rudniko kaimas, iš kurio ir išaugo Vorkuta, atsirado 1931 m., o jau kitąmet čia atsirado pirmosios šachtos.
Jei praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje Vorkutoje gyveno apie 7 tūkst. žmonių, tai šeštojo dešimtmečio pabaigoje – jau 56 tūkstančiai.
Tiek gyventojų ir dabar: 2018 m. suskaičiuota, kad Vorkutoje jų 58 tūkst., šiemet – jau 56 tūkst., o žmonės ir toliau traukia iš miesto, rašo lenta.ru.
Labai tikėtina, kad Rusijos nacionalinės statistikos žinybos „Rosstat“ pateikiami skaičiai mažesni už realiuosius: miesto administracijos tinklapyje rašoma, kad per ketvirtį Vorkuta neteko 1,26 tūkst. gyventojų.
Tokiu atveju per metus išvykusiųjų skaičius siektų 5-6 tūkstančius.
Tai negali neatsiliepti būsto vertei. Komijos respublika, kurioje ir yra Vorkuta, nuolat patenka į miestų smunkančiomis kainomis reitingą, kai bendrai Rusijoje gyvenamasis plotas nuolat brangsta.
NT tinklapyje „Domofond“ pats brangiausias butas Vorkutoje kainuoja 3,7 mln. rublių (52,4 tūkst. eurų). Tačiau NT agentų teigimu, pageidaujant tokios sumos apie pirkėjus gali nė nesvajoti.
Mat geros būklės butą su kokybišku remontu ir baldais galima rasti už pusę milijono (7084 eurus). Net ir už tokią sumą pardavėjas galės džiaugtis sudaręs gerą sandorį.
Tiesą sakant, kalbant apie Vorkutos rinką, baldai bute apskritai nevertinami kaip itin reikšmingas pranašumas.
Daugybė žmonių išvyksta iš miesto palikdami būstus su visais baldais, mat pergabenti visą turtą į kurį kitą Rusijos miestą atsieina tiek pat, kiek ir pats NT.
Kai kurie miestą paliekantys gyventojai bando būstus padovanoti vietos administracijai, tačiau ši toli gražu ne kiekvieną dovaną priima. Susidomi tik tais butais, kurie tinkamos sanitarinės būklės ir ne miesto prieigose.
Norinčiųjų perleisti turėtą būstą miesto administracijai kas mėnesį atsiranda viena dvi šeimos.
Visai neseniai, spalį, miesto meras Igoris Gurjevas pripažino, kad daugybė tuščių butų – rimtas galvos skausmas. Mat už juos tenka mokėti eksploatacinius mokesčius. Kad išvengtų tokių išlaidų, tuščius namus miestas paprasčiausiai atjungia nuo komunikacijų.
Beje, būtent nemenkos skolos už komunalines paslaugas lydi dažną Vorkutoje parduodamo buto skelbimą.
Vis dėlto, nors būsto už poliarinio rato pirkėjai neskaičiuojami būriais, vienas kitas jų pasitaiko. Pastoge Vorkutoje domisi ukrainiečiai, kirgizai.
