„Gaila, – sako dzūkas Jonas. – Tris karves melžiu, visų pienas grioveliu – mėšlan. A kū padarysi?“
Iš žemdirbių, karves ganančių gaisro taršos zonoje, pas perdirbėjus kasdien nenugabenama po 40 tonų pieno, kitaip sakant, srutų duobėse atsiduria maždaug po 10,5 tūkst. eurų.
Kažkas čia ne taip: Veterinarijos tarnyba raportuoja, kiek, kur ir kokios taršos aptiko, o karvės palei Alytų esančiuose kaimuose lyg niekur nieko teberupšnoja žolę. Kodėl jos ne tvartuose?
Baisios grėsmės būta sovietmečiu, bene 1982-aisiais, kai Latvijoje gyvuliai ėmė kristi nuo snukio ir nagų ligos. Ką darė veterinarai Lietuvoje? Per valandą, pasitelkus miliciją, visi kaimo žmonių ir kolūkių fermų galvijai atsidūrė tvartuose.
Bet dabar ne tie laikai – policija į tvartus dzūkų karvių nevarė ir nevaro. O taupydami šieną kaimiečiai, ko gero, ganys gyvulius iki pat Kalėdų.
Ganys ir tuose 25 kaimuose, kuriuos veterinarai žemėlapyje raudonu pieštuku apibrėžė – užteršti. Bet dzūkams visokios rekomendacijos „neganyti“, „nelaikyti lauke“ – lyg vanduo nuo žąsies. Jiems svarbiau, kad gyvulys būtų sotus.
Jau iškart buvo aišku, kad ten, kur degančių padangų dūmus pūstelėjo vėjas, žolėje bus ne tik dioksino. Bet Veterinarijos tarnyba tų dūmų tarsi neužuodė – nebuvo jokio rizikos vertinimo, o pieno taršos, mėsos ar žalienų tyrimai buvo pradėti daryti tik po 10 dienų.
Todėl niekas neatseks, kiek teršalų jau suvalgyta. Juolab kad jie ir suvirškinti – 380 tonų pieno produktų iš parduotuvių buvo pašalinta po gaisro praėjus net dviem savaitėms. Kur garantija, kad per gaisrą melžtas pienas nevirto sūriais, varškėčiais ar grietinės padažais?
