Šių metų pradžioje šalies tekstilės sektoriaus bendrovėse dirbo net 27,5 tūkst. žmonių. Mat gamybos apimtis kasmet auga, o apie 80 proc. produkcijos išvežama į užsienį, nes Lietuva dažniausiai būna paslaugos pardavėja.
Tačiau pasitaiko ir kitokių atvejų, kai patiems lietuviams tenka ieškoti subrangovų užsienyje.
Darbo rankų stinga
Kauno rajone, Garliavoje, veikianti įmonė „Garlita“ siuva ne tiktai namų tekstilės ar vaikams skirtus gaminius, bet ir karinei pramonei skirtą produkciją. Ji jau trejus metus dalį darbų patiki lenkams.
„Duodame darbo Šiauliams, Vilniui, Alytui, bet tai mūsų poreikių nepatenkina, todėl vežame 600 kilometrų į Lenkiją.
Nors išgabename palyginti nedidelį kiekį, subrangovų pas kaimynus ieškome ne tik dėl to, kad pas mus trūksta darbo jėgos, bet ir todėl, kad Lenkijoje gaminti pigiau“, – sakė „Garlitos“ direktorius ir savininkas Juozas Martikaitis.
Jo teigimu, per visą laiką, kiek leidžiama į rinką įvežti darbuotojų iš trečiųjų šalių, į Lenkiją atvažiavo apie milijoną siuvėjų, į Lietuvą – vos keli šimtai.
„Lenkai įdarbina kur kas paprasčiau – per savaitę. Pas mus tam reikia trijų mėnesių“, – teigė „Garlitos“ vadovas.
Reikalavimai – pertekliniai
Šioje įmonėje jau pusmetį dirba dvi kirgizės, į Lietuvą atvykusios paskui čia uždarbiauti atvažiavusius vyrus. Viena jų turėjo reikiamą specialybę, o kitą teko mokyti vietoje. „Gerai dirba“, – J.Martikaitis priekaištų užsienietėms neturėjo.
Jis lygino vietos gyventojus su atvykėliais: užsieniečiai atvyksta užsidirbti, o vietiniai skaičiuoja, ar jiems apskritai verta dirbti – gal gyventi iš pašalpų geriau.
„Ateina žmogus įsidarbinti į sandėlį, algos prašo tūkstančio eurų. Nemoka nei krautuvo vairuoti, nei žaliavos atpažįsta.
Bet sudėjus visokias pašalpas jo šeima gauna 1,2 tūkst. eurų, todėl mažesnė alga nedomina“, – pasakojo verslininkas.
Įmonės „LTM Garments“ direktorius Jonas Daukantas įsitikinęs, kad stipriai buvo suklysta prieš 5–7 metus. Tuomet, anot jo, buvo ginami mūsų šalies darbuotojai, neleidžiant įsivežti užsieniečių, nors jau tada niekas nenorėjo dirbti siuvėjais.
Įsivežti darbuotojų iš užsienio įmanoma, bet, kaip pažymėjo trikotažo gamintojo „Omnitekso“ pirkimų direktorius Vydas Damalakas, yra perteklinių reikalavimų.
„Pavyzdžiui, reikia įrodyti, kad žmogus turi bazinį profesinį išsilavinimą ir bent dvejų metų darbo patirtį. Pabandykite Uzbekijoje ar Kirgizijoje rasti profesinę mokyklą, kuri ruošė tą konkretų žmogų“, – ironizavo V.Damalakas.
Pasak jo, ieškant darbuotojų tekstilės pramonei koją kiša pasenę stereotipai. „Gaminame itin šiuolaikišką technologiniu, funkciniu ar žaliavų atžvilgiu produkciją. Greta, mūsų kieme, – elektronikos technikos gamykla.
Mums belieka pavydėti, kad jie susirenka jaunas darbuotojas, kurios uosto lituoklių dūmus, o nuo mūsų inovacijų, kai išgirsta apie siuvėjų darbą, pabėga, nes mano, kad teks dirbti kur nors pusrūsyje“, – sakė V.Damalakas.
Lietuvai teks pasirinkti
„Utenos trikotažo“ generalinis direktorius Algirdas Šabūnas aiškino, kad jaunimas iš esmės neigiamai žvelgia į bet kokią darbininkišką profesiją.
„Tačiau mes nesame išskirtiniai. Vakarų Europos valstybės jau prieš 10 metų buvo priverstos importuoti žmones į tas darbo vietas, kuriose vietiniai nenorėjo dirbti. Lietuva turės pasirinkti – arba nemaža dalis pramonės įmonių bus uždaryta, arba bus priverstos įsivežti darbuotojų“, – prognozavo A.Šabūnas.
Jo paties vadovaujamoje įmonėje yra kvalifikuotų siuvėjų užsieniečių.
„Mus stebina tų žmonių motyvacija ir požiūris. Jie dirba dvigubai našiau nei vidutiniškai mūsų žmonės“, – pasakojo „Utenos trikotažo“ vadovas.
Neturi nė vieno užsieniečio
O štai 340 darbuotojų turinčioje bendrovėje „Klasikinė tekstilė“ kol kas nedirba nė vienas užsienietis. Kaip pasakojo jos bendraturtis Rimantas Baumilas, taip nutiko, nes įmonė nuėjo kitokiu keliu.
Veiklos pradžia buvo ne koks nors privatizuotas sovietinis fabrikas, o 1991 m.dviejų partnerių įkurta įmonė. Tuo metu, kai pradėjo bankrutuoti didžiosios gamyklos, „Klasikinė tekstilė“ po truputį pradėjo plėstis.
Per dešimtmetį nuo 2008-ųjų krizės įmonės į gamybos mašinas investavo 16 mln. eurų.
„Tuo metu su 240 darbuotojų pagamindavome 5 mln. eurų vertės produkcijos.
O pamažu investuodami ir imdami paskolas iš banko 2018 m. pardavėme jau 20,25 mln. eurų vertės, nors darbuotojų skaičių padidinome tik 40 procentų.
Tačiau dabar visko padaryti taip pat tikriausiai nebepavyktų: 2008–2010 m. vidutinis atlyginimas pas mus siekė tūkstantį litų atskaičius mokesčius, o šiandien 900–1000 eurų“, – kalbėjo R.Baumilas.
Per penkerius metus algos taip ir nepakilo
Bendras tekstilės įmonių mokamas atlyginimų vidurkis nėra itin menkas, nes į jį įskaičiuojamos ir programuotojų, dizainerių, inžinierių algos.
Tačiau siuvėjams, sukirpėjams, konstruktoriams, modeliuotojams mokami atlyginimai – vieni mažiausių Lietuvoje. Kaip nurodė bendrovės „CVonline“ atstovė Rita Karavaitienė, jie, atskaičius mokesčius, gauna 740 eurų.
„Mažiau uždirba tik nekvalifikuoti darbininkai. Masinės gamybos siuvėjų atlyginimų vidurkis apskritai bene mažiausias rinkoje – 500 eurų atskaičius mokesčius. Šimtu eurų didesnis sukirpėjų atlyginimo vidurkis. Modeliuotojų, konstruktorių atlyginimo vidurkis gerokai didesnis – 850 eurų, panašus ir tekstilės pramonėje dirbančių technologų atlygio vidurkis – 800 eurų“, – skaičiavo R.Karavaitienė.
O štai pagal individualius užsakymus dirbantis siuvėjas uždirba vidutiniškai 200 eurų daugiau nei gamyklos siuvėjas – vidutiniškai 700 eurų.
Įdomu tai, kad, „CVonline“ duomenimis, per penkerius metus – 2014–2019 m. – tekstilės pramonės darbuotojų atlyginimų vidurkis paaugo nuo 600 iki 740 eurų (atskaičius mokesčius), o siuvėjų algos per tą laiką nepakito.
Įmonės „LTM Garments“ direktorius J.Daukantas tam turėjo paaiškinimą: „Britui visiškai nesvarbu, kas siuvo palaidinę. Mes konkuruojame su bulgarais, rumunais, kinais. Jei eksportuojame gaminį, mokėti siuvėjai 1,5 tūkst. eurų, kai bulgaras moka 300 eurų, nekonkurencinga – visi užsakymai nueis į Bulgariją. O nusprendus galutinio produkto negaminti Lietuvoje darbo gali netekti ne tik siuvėjai, bet ir dizaineriai, technologai.“
