Uostamiestyje gyvenantis M.Nedovidejevas tik sykį sumanė savo kalvystės darbus nuvežti į garsųjį Rietavo turgų, tačiau prisižadėjo antrąkart to nedaryti.
Parduoti turguje tai, ką šis žmogus sukuria iš metalo, vargu ar įmanoma. Jo darbai – meno kūriniai, turintys vertę. Būtų stebuklas, jei į ten užsuktų toks pirkėjas, kuris už unikalią patranką galėtų pakloti 1300 eurų.
Patranką M.Nedovidejevas išliejo pats ir užkėlė ją ant senų medinių ratų. Nesunku įsivaizduoti ją stovint kokio dvaro pašonėje.
Tik koks dvarininkas eis tokio kūrinio ieškoti į turgų?
Parodė tai, ką turi
Į Rietavą savo darbus M.Nedovidejevas buvo nugabenęs bičiulio paskatintas.
Tai buvo tarsi eksperimentas siekiant įvertinti pirkėjų ketinimus, o kartu – ir galimybė parodyti tai, ką sukūręs.
„Būtų kitaip, jei Klaipėdoje turėčiau bent kokias patalpas darbams pristatyti. Deja, jų nėra, tad reikia sugalvoti, kaip ir kur juos parodyti. Įsitikinau, kad turgus tam – ne vieta.
Suvežti į turgų kūrinius iš metalo sunku, todėl dar kartą to daryti neverta. Žmonės stabtelėdavo, klausinėdavo, pasigėrėdavo, nusistebėdavo, bet nepirko. Buvo tokių, kurie pasiėmė vizitines korteles paaiškinę, kad turi kaimuose sodybų, į kurias gal kada nors nusiveš ir mano darbų“, – kalbėjo M.Nedovidejevas.
Tai, ką kuria šis kalvis, yra tarsi mažoji architektūra, kuriai tinkamiausia vieta – lauko terasos, verandos, prieangiai.
Dirba istorinėje kalvėje
Michailas geležį kala istoriniame pastate, kuriame prieš šimtmetį darbavosi Pauliaus Lindenau laivų statytojai. Tai Klaipėdos uosto Kruizinių laivų terminalo teritorijoje esanti senoji kalvė bei liejykla.
Šis terminalas įkurtas buvusiose Klaipėdos laivų remonto valdose, kurioje išlikęs ir Didysis elingas, ir kiti paveldosaugos pastatai. P.Lindenau laivų statykla veikė nuo 1918-ųjų, o 1919-aisiais jos teritorijoje buvo pastatyta kalvė ir korpusinis cechas.
„Dirbdamas tokioje kalvėje aš ir pats domėjausi jos istorija. Teko girdėti, kad jos savininkas per karą pasitraukė į Vokietiją ir ten įkūrė laivų statyklą.
Kalbėta ir apie tai, kad kalvės įrangą į Vokietiją norėjo išsivežti P.Lindenau anūkas, bet nepajėgė – ji buvusi per sunki“, – užsiminė Michailas.
Menininko polinkį į istoriją nesunku įžvelgti ir darbuose. „Mano prosenelė iš tėvo pusės buvo viena iš trijų milijonų Dono kazokų, kuriuos išžudė bolševikai“, – pratarė M.Nedovidejevas.
Šią kruviną datą kalvis įamžino sukūręs kompoziciją iš senos siuvamosios mašinos, šovinių tūtų, spygliuotos vielos ir įspaudęs žudynių datą ant metalinės knygos viršelio.
Jo darbuose apskritai daug karo simbolikos, bet netrūksta ir kitokių istorinių užuominų, ir sarkazmo.
Pavyzdžiui, kazokai turėjo paprotį išjodami į karą ar žygį gurkštelėti degtinės. Michailas tą paprotį priminė – į geležinę balnakilpę įtupdė varinę taurelę.
Suranda ir panaudoja
Meną M.Nedovidejevas kuria iš ketaus radiatorių, santechnikos detalių, metalo grandinių ir kitokių daiktų, po kuriuos paprastai praeinama pro šalį kaip pro besimėtančias metalo atliekas. Pavyzdžiui, kalaviją jis nukalė iš seno traktoriaus guolio.
„Vienas smalsautojas aiškino, kad ir jo namuose mėtosi senas ketaus radiatorius. Ar tai menas? Atsakiau, kad jis ir mėtysis, kol bus išvežtas į metalo laužą. Reikia įdėti daug darbo, kad toks metalo gabalas virstų meno kūriniu“, – sakė M.Nedovidejevas.
Yra daiktų, kuriuos jis į kalvę atsigabeno iš gimtojo miesto – Rostovo prie Dono. Įsigijo juos ten sendaikčių turguje ir iš jų sukūrė tai, kas gali papuošti bet kuriuos namus.
Dirbo pagal paskyrimą
M.Nedovidejevas – laivų statybos inžinierius, pagal profesiją dirbantis jau 30 metų.
Meninė kalvystė – pomėgis, kuriam laiko vyras surado maždaug prieš šešerius metus.
Į Lietuvą šį Dono kazoką atvedė profesija. Sovietmečiu gavęs darbo paskyrimą į laivų statyklą Klaipėdoje, šiame mieste jis liko visam laikui.
„Ilgai dirbau Baltijos laivų statykloje, per daug metų gerai perpratau metalo savybes. Man, kalviui, tie įgūdžiai labai praverčia.
Pensijai jau užsidirbau, stažo irgi gana. Išėjau iš tos įmonės tada, kai ją nupirko Estijos koncernas, bet dar turiu darbo privačioje laivų remonto įmonėje.
Vis dėlto kalvystė yra pomėgis, kuriam norisi skirti vis daugiau laiko. Aš – ne beraštis kūrėjas, esu baigęs dailės mokyklą“, – pasakojo pašnekovas.
