Jeigu už kiekvieną tokį rėmelį, kurį galima užsimesti virtualioje realybėje pora pelės paspaudimų, nukentėjusiesiems būtų skirta bent po eurą, jie taptų milijonieriais.
„Charlie Hebdo“ būtų turbūt populiariausias planetos leidinys. Tik taip nėra ir nebus.
Antai vieno bičiulio paskyra neseniai pasipuošė užrašu „Save the Kurds“. Pasirašykime visi peticiją, kad turkai pagaliau paliktų ramybėje Sirijoje gyvenančius kurdus! Būtų nuostabu, jei tie parašai bent ką nors lemtų. O dar gražiau palaikyti skriaudžiamuosius arba bausti skriaudėjus taip, kaip gali.
Tačiau tas pats bičiulis po mėnesio ketina skristi su šeima pailsėti. Ne į Siriją, bet į Turkiją, kuri ir pradėjo puolimą prieš kurdus. Kodėl?
„Kad viskas jau seniai nupirkta. Be to, mes ten kiekvieną rudenį keliaujame, tradicija tokia“, – toks ir pilietiškai nusiteikusio žmogaus paaiškinimas.
Kai balsuoti reikia ne klaviatūra, o savais eurais, prityla daugelis. Antai Rusijai užpuolus Ukrainą feisbuke kilo tiesiog isterija – atsisakykime rusiškų prekių.
Tik atmintis daugelio trumpoka: rusai toliau nepalieka ukrainiečių žemių, tačiau vos prekybininkai sumažina kainą, mūsiškiai šluoja degtinę „Zelionaja marka“ ar „Ruskij standart“, plempia rusišką alų, užsikrimsdami ten pat pagamintais saldainiais.
Panašiai ir su pseudoekologijos vajumi. Kaip pavasariais svaigstama nuo Žemės dienos, kai vieni penkioms minutėms, kiti visai valandai išjungia elektrą ir jaučiasi beprotiškai prisidėję prie kovos su klimato kaita. O vėliau kelia tamsias nuotraukas į socialinius tinklus, kurių serveriai toliau pučiasi naudodami vis daugiau energijos.
Viena feisbuko „draugė“ aktyviai sekė švedės paauglės Gretos kelionę jachta į JAV, dalijosi jos pranešimu ir ragino sekti mergaitės pavyzdžiu – neskraidyti lėktuvais. Mat jie išmeta tiek anglies dvideginio, kad netrukus jau nebebus kur dėtis. Pyktelėjo, kai paaiškinau, kad tos pačios jachtos įgulai jau užsakyti orlaivio bilietai atgal, bet tiek jau to.
Ta pati moteris kai kuriems „draugams“ kitąsyk rašo: gal turite pažįstamų iš automobilių techninės apžiūros, nes reikia „blato“.
Mat išoperuota kažkokia detalė, dėl kurios visokių dujų ta mašina išmeta keliskart daugiau, nei turėtų. O nusipirkti naujesnei ir tvarkingesni neužtenka pinigų, čia tau ne nemokamus patarimus kitiems dėl skrydžių dalyti.
Teko būti vakarienės vienoje šeimoje, kuri prijaučia vegetarams ir veganams. Dar prieš tai mačiau, kaip feisbuke pora ragina saugoti vandenį, nes planetai jo tuoj tuoj pritrūks. Teisingas požiūris – atsinešiau į svečius alaus!
Išgirdau pajuoką – ar žinai, kiek vandens reikia litrui alaus pagaminti? O, žinau, kad labai daug! Bet juk skanu. Ypač su avokadų užtepėle, kuri buvo tiesiog nuostabi. Tik paskui man pačiam kilo klausimas – o kiek vandens reikia avokadams?
Visagalis guglas labai greitai padėjo: kilogramui užauginti – apie 283 litrų. Mat auga jie paprastai ten, kur šilta, kokioje nors Čilėje ar Izraelyje, o vanduo ten išties deficitas. Magėjo dar pridurti, kiek degalų reikia tiems avokadams atskraidinti ar atplukdyti, bet nebesinorėjo gadinti puikios vakarienės nuotaikos.
Patinka man tie sveikuoliai, kurie giriasi perkantys šviežius vaisius vienoje, mėsą (jei tokią dar valgo) – kitoje, į stiklinius indelius pilstomą grietinę – trečioje krautuvėlėje. Nes ten, matai, viskas ekologiška, švariai užauginta ir nerealiai tvaru. Aišku, kol jas visas apvažiuoja savo automobiliu, išdegina velniai žino kiek dyzelino ar benzino.
O paskui gali feisbuke kalti prie gėdos stulpo valstiečių vedlį R.Karbauskį dėl rusiškų trąšų importo ar degalus tiesiog sriaubiančio „Chevrolet Escalade“, nes tai labai madinga. Nors kitąsyk praverstų pasižiūrėti ir į save.
