Užstato sistema išmokė žmones tinkamai rūšiuoti gaiviųjų ir silpnųjų alkoholinių gėrimų pakuotes. Kone visą tarą – 92 proc. PET bei skardinių pakuočių – jie grąžina ir atsiima užstatą. Ši sistema išugdė ir kitų atliekų rūšiavimo įgūdžius.
Statistikos duomenys liudija, kad per trejus metus – taromatai veikia nuo 2016-ųjų pradžios – į varpelio formos konteinerius gyventojai suneša vis daugiau surūšiuotų atliekų.
Bet užstato sistemos sėkmė kursto ir politikų ambicijas. Manoma, kad ji turi aprėpti ir stipriojo alkoholio stiklo taros surinkimą.
Pasak parlamentarės Virginijos Vingrienės, užstato sistema yra gėrimų pakuočių tvarkymo sėkmės pavyzdys.
„Tai kodėl gi jos nepraplėtus – neįtraukus ir stiklo taros? Naudojantis konteineriais surenkama ir sutvarkoma vos pusė jos. Tuo metu į taromatus sunešama apie 80 proc. stiklinės gėrimų taros. Reikia pasinaudoti konteinerinės sistemos galimybėmis, bet kiek prireiks laiko, kol pavyks pasiekti ES numatytą užduotį – perdirbti 73 proc. stiklo taros? Todėl ir siūlome plėsti užstato sistemą“, – sakė V.Vingrienė.
Abi veikia greta
Anot Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vadovės Agnės Bagočiutės, pasiteisinus užstato sistemai svarstomos jos plėtros galimybės ne tik pakuočių srityje.
Kalbama ir apie padangų, tekstilės, net panaudotos alyvos analogišką grąžinimą.
Atsižvelgdama į tai Aplinkos ministerija (AM) buvo užsakiusi nepriklausomų ekspertų vertinimą. O jie užstato sistemos plėtroje įžvelgė ir pranašumų prieš konteinerinę sistemą, ir trūkumų.
„Viena, investicijos į konteinerinės sistemos plėtrą būtų net šešiskart mažesnės nei plečiant užstato sistemą. Tačiau siekiant žiedinės ekonomikos tikslų svarbus pastarosios pranašumas – visos joje surinktos pakuotės yra tinkamos perdirbti“, – sakė A.Bagočiutė.
Ji priminė, kad vienas užstato sistemos įvedimo tikslų buvo mažesnė viešųjų erdvių tarša, – rezultatas jau akivaizdžiai matomas.
„Trūkumai? Plečiant užstato sistemą reikėtų naujų taromatų, kiltų iššūkis dėl vietos trūkumo parduotuvėse. Ir jei gyventojams nepavyks patogiai atsikratyti taros, sistema sukels neigiamą jų požiūrį. Jie ir dabar skundžiasi, kad nepakankamai greitai ištuštinami taromatai. Svarbu ir tai, kad sistemos plėtros kaina paveiks prekių kainą, – už visa tai sumokėtų vartotojai“, – kalbėjo AM atstovė.
Ji užsiminė, kad būtina įvertinti ir konteinerinės sistemos plėtros investicijas, nes dabar didžioji jų dalis yra ES ir savivaldybių lėšos.
O tai reiškia, kad yra ir ilgalaikių įsipareigojimų.
Vartojimo specifika
Pasak viešosios įstaigos „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) vadovo Gintaro Varno, ši sistema, kurią finansuoja ir kurią sukūrė gėrimų gamintojai bei pardavėjai, per ypač trumpą laiką pasiekė itin gerų rezultatų. Jau pirmaisiais metais – 2016-aisiais – buvo surinkta 74 proc. gėrimų taros, kai kitose šalyse viskas prasidėjo nuo 50 proc.
Pastaraisiais metais buvo surenkama 92 proc. visų į rinką išleidžiamų gaiviųjų ir silpnųjų alkoholinių gėrimų pakuočių. O ir vartotojams ši sistema tinka.
Apklausos duomenimis, 97 proc. yra patenkinti tuo, kaip sistema veikia, – kad pakanka taromatų ir kad nėra reikšmingų trikdžių. 94 proc. žmonių teigė akivaizdžiai matantys, kad aplinka tapo švaresnė.
„Logiška, kad atsiranda svarstymų, kur dar šią sistemą pritaikyti. Deja, bet užstato sistema nėra skirta visoms pakuotėms. Ji padeda surinkti mūsų aplinką ir viešąsias erdves teršiančias pakuotes. Užstatas paskatina žmones ne išmesti pakuotes, o jas grąžinti. Gamtoje retai kada mėtosi stipriųjų gėrimų buteliai. Jie daug brangesni nei tie, kurių pakuotės surenkamos pagal užstato sistemą. Be to, stiprieji gėrimai paprastai vartojami viešojo maitinimo įstaigose ir namuose, o ne gamtoje. Kita vertus, jie gerokai brangesni, tad kyla abejonių, ar tie 10 centų skatins žmogų grąžinti, tarkime, brangaus konjako butelį“, – kalbėjo G.Varnas.
Skaičiuojama, kad stipriųjų alkoholinių gėrimų butelių per metus susikaupia apie 50 tūkst. tonų. Tokiam kiekiui surinkti parduotuvėse reikėtų didelio ploto, didesnių reikėtų ir taromatams skirtų kioskų, galbūt net naujo tipo taromatų.
„Užstato sistemoje dalyvauja tik 10 proc. pakuočių – visa kita surenka konteinerinė sistema, kuri visada bus pagrindinė, tik ją reikės patobulinti“, – aiškino USAD vadovas.
Akivaizdus augimas
Pasak viešosios įstaigos „Žaliasis taškas“ vadovo Kęstučio Pociaus, konteinerinės sistemos plėtra duoda aiškių rezultatų.
Nuo 2015 m. stiklo pakuočių surinkimas pagal konteinerinę sistemą išaugo 64 proc.
„Jau dabar Lietuvoje yra apie 290 tūkstančių skirtingų stiklo rūšiavimo konteinerių. Jais naudojasi apie 700 tūkst. individualių valdų gyventojų, o stiklo išvežimu užsiima 42 komunalinių atliekų vežimo įmonės. Stiklo pakuočių surinkimą įmanoma padidinti 45 proc. – tereikia investicijų, nes planuojama apie 100 tūkst. individualių valdų aprūpinti konteineriais, optimizuoti esantį tinklą ir tinkamai aprūpinti viešąsias erdves konteineriais. Pavyzdžiui, pajūryje konteineriuose juk atsiduria apie 95 proc. gėrimų taros“, – sakė K.Pocius.
Jo teigimu, išplėtus užstato sistemą, ja surenkamų stiklo pakuočių svoris didėtų 6 kartus ir tai smarkiai pakeistų abi sistemas. „Stiklo butelių parduotuvės nesutalpintų, o žmonės netektų galimybės rūšiuoti. Vežėjai taptų nebereikalingi, ES investuotos lėšos – taip pat“, – vardijo „Žaliojo taško“ vadovas.
Pasigedo sąnaudų ir naudos analizės
– „Esame abiejų – ir užstato, ir konteinerinės sistemos – steigėjai ir kūrėjai. Abi jas matome iš vidaus ir galime palyginti efektyvumą. Esame importuotojai – mūsų pakuotės yra tvarkomos ir už tai mokame. O užstato sistemoje esame įgaliotasis tarpininkas ir partneris: surenkame tarą ir už tai gauname atlygį“, – sakė Lietuvos prekybininkų asociacijos vadovė Rūta Vainienė.
– Jos teigimu, sumanius keisti užstato sistemą, tektų grįžti ne tik prie įkainių klausimo, kuris buvo svarstomas kone dvejus metus.
– „Taigi viena, kai sistema kuriama nuo nulio, kas kita – kai reikia ją perdaryti. Ką reiškia investuotojui perdaryti parduotuves, jei taros supirkimo vieta buvo pritaikyta tuo metu buvusiam įstatymo reglamentui? Tai – grėsmės“, – kalbėjo R.Vainienė.
– Pasak Lietuvos kooperatyvų sąjungos direktoriaus Raimondo Koreivos, ir dabartinei užstato sistemai netrūksta iššūkių, nes ir prekybinis plotas, ir galimybės, ir taros kiekis, ir darbuotojų skaičius kaimo parduotuvėse skiriasi.
– „Viskas turi atsipirkti – tai ekonomikos dėsnis. Kaimuose mes niekada neturėsime taromatų, nes gyventojų mažėja. Net ir išplėtus depozito sistemą jie neatsipirktų – tai neįmanomas uždavinys.
– Nieko nevalia daryti neatlikus išsamios sąnaudų ir naudos analizės. 50 tūkst. tonų butelių – milžiniškas kiekis. Ir dabar juk naudojame daug transporto tarai surinkti, o kas bus, kai reikės surinkti tą papildomą kiekį? Juk tai oro tarša, nevalia to pamiršti“, – sakė R.Koreiva.
Pramonininkai – prieš siūlomas naujoves
– Anot Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovės Ramintos Radavičienės, užstato sistema puikiai funkcionuoja. O ji juk sukurta pačių gamintojų ir importuotojų.
– „Mūsų bendruomenėje yra visi užstato sistemos dalyviai, ir jie visi pasisako prieš užstato sistemos plėtrą. Tai žalingas sprendimas, kuris padarytų neigiamą įtaką konteinerinės sistemos funkcionavimui, be kurios niekaip negalime apsieiti“, – patikino R.Radavičienė.
– Jos teigimu, dabar reikia kalbėti apie strateginius, esminius pokyčius, kurie leistų pasiekti žiedinės ekonomikos įsipareigojimus.
– „Patys gamintojai turi spręsti, kaip tai pasiekti. Praktikoje mes turime iškreiptą vaizdą. „Metrail“ byla taip sudrebino rinką, kad nėra pasitikėjimo vienų kitais“, – teigė R.Radavičienė.
– Gamintojų noras – kad pakuočių tvarkymo užduotys būtų įvykdytos realiai, ne popieriuje. Bet tam reikia stabilios plėtros ir nuoseklaus tiesinio reglamentavimo.
