Vėlyvuoju sovietmečiu buvo toks anekdotas. Sustoja traukinys, nes baigėsi bėgiai. Įvairių sovietinių lyderių reakcija į šią situaciją. Stalinas: „Mašinistą sušaudyti, keleivius suimti, išlaipinti iš traukinio, tegu neša toliau traukinį ant rankų“. Chruščiovas: „Išardyti bėgius gale, patiesti priekyje“. Brežnevas: „Užuolaidas užtraukti, traukinį sūpuoti“.
Štai dabar mes matome būtent šį pasirinkimą – „Užuolaidas užtraukti, traukinį sūpuoti“. Ekonomikos plėtros ministerijos žiniai perduota Federalinė valstybės statistikos tarnyba („Rosstat“) raportuoja apie svarbiausių makroekonominių rodiklių augimo tempą praėjusiais metais, kuris nepasitvirtina, kai palygini juos su kitais susijusiais rodikliais.
Parodytą statybos darbų penkių procentų augimą, „nupieštą“ susumavus 2018 metų rezultatus, turėjo lydėti pervežimų, statybinių medžiagų gamybos ir kt. augimas. Tačiau „Rosstat“ skaičiuose jo nesimato. Jei tai yra vienkartinis įvykis, kaip mums leido suprasti („didelio slapto objekto perdavimas eksploatuoti“), tai tada 2019 m. turi būti mažėjimas – bet jo irgi nesimato. Tai yra, elementariai tikrinant ir lyginant duomenis, matyti , kad tie penki augimo procentai yra „nupiešti“. „Manau, kad tuo jau niekas neabejoja“, – įsitikinęs J.Danilovas.
Atviriausiai klastojami duomenys, nusakantys pramoninės gamybos, statybų, investicijų į pagrindinį kapitalą dinamiką. Galbūt tiesa yra ir dar vienas paaiškinimas – būtent šiose srityse vertinius parametrus lengviausia palyginti su natūraliais, todėl duomenų klastojimas yra tiesiog labiau pastebimas. „Rosstat“ skaičiai apie pramoninės gamybos augimo tempus 2019 m. birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais (palyginti su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu) – 3,3 proc., 2,8 proc. ir 2,9 proc. yra absoliučiai neįtikimi.
Tai aiškiai matyti, pavyzdžiui, palyginus juos su pervežamų krovinių apyvarta, kuri per šiuos tris mėnesius net mažėjo, su elektros energijos suvartojimo dinamika ir kt. 2019 m. pirmą kartą Rusijos istorijoje susiklostė situacija, kai makroekonomikos rodiklių dinamiką vertinančių analizės centrų gautų skaičių intervalas nė nepriartėjo prie „Rosstat“ skaičių.
Pirmaujantys analizės centrai sutaria dėl pramoninės gamybos augimo tempų (vidutinių aritmetinių dydžių) birželio–rugpjūčio mėn.: 0,4 proc., 1,8 proc.; 1,2 proc.
Beveik visi autoritetingi makroekonomistai šiais metais išsakė kritinį požiūrį į statistikos tarnybos veiklą ir konkrečiais pavyzdžiais atskleidė tam tikrų rodiklių nepagrįstumą.
Toks grubus dinamikos „įsukimas“ (rus. „nakrūtka“ – rodiklių dirbtinis padidinimas – Red.), matyt, susijęs su dviem aplinkybėmis. Pirma, jau išnaudotos galimybės sukčiauti naudojant mažiau pastebimus instrumentus. Padidinti popieriuje gamybos dinamiką ilgą laiką labai padėdavo vadinamasis pilkojo sektoriaus priskaitymas, nes „pilkojo sektoriaus“ dalis ekonomikoje buvo vertinama labai voliuntaristiškai. Jei kuriais nors metais ši dalis buvo įvertinama kaip 33 proc. „baltojo sektoriaus“, o kitais metais ją įvertindavo 35 proc., tai turėdavome maždaug 1,5 proc. dirbtinai padidintą augimo rodiklį , kai tikrasis „baltojo sektoriaus“ augimas buvo 5 procentai. Tačiau nuvaryti „pilkojo sektoriaus“ dalį, kad ji viršytų 50 proc., vis dėlto kažkaip visai nepadoru, politiškai pavojinga. Todėl prireikė kitų metodų, pastebi straipsnio autorius.
Negalima sakyti, kad Rusija yra vienintelė šalis, kurioje atliekamas politizuotas makroekonominių rodiklių koregavimas. Bet man tiesiog teikia estetinį pasigėrėjimą, kada stebiu, kaip bičiuliai kinai rafinuotai ir nepaprastai gerai suprasdami ekonominių parametrų tarpusavio ryšius, perskaičiuoja rodiklius, išlaikydami visas proporcijas patikimose ribose. Ir štai čia pradeda galioti antra aplinkybė.
Antra, Rusijos specialistų, dalyvaujančių „rodiklių koregavimo“ procedūrose, kvalifikacija, švelniai tariant, yra žema.
Studijuodami Maskvos valstybinio universiteto Ekonomikos fakulteto Šalies ūkio planavimo katedroje, norėdami gauti specialybės dalyko įskaitą, turėjome išspręsti bent vieną iš uždavinių, kuriuos parengė Aecijus Alfejevičius Sokolovas, 1924 metų absolventas. Norėdamas išspręsti tokį uždavinį, turėjai skaičiuoti ilgą pagrindinių ekonomikos makroparametrų tarpusavio ryšių grandinę.
Akademikas Granbergas laikė, kad studentas tapdavo ekonomistu, išsprendęs Aecijaus Alfejevičiaus uždavinius. Atrodo, kad XXI amžiaus Rusijos ekonomikos aukštųjų mokyklų absolventai, nuėję dirbti į valstybės tarnybą, išvis nesupranta, kas yra ekonomika.
Manipuliacijos su statistiniais duomenimis žinomos ir sovietinėje istorijoje, jos aprašytos Vasilijaus Seliunino ir Grigorijaus Chanino istoriniame 1987 m. straipsnyje „Lukavaja cifra“ („Šelmis skaičius“).
Ir tenka pripažinti, kad to meto manipuliacijos statistiniais duomenimis suvaidino savo vaidmenį Sovietų Sąjungos žlugime.
Realiųjų disponuojamų pajamų sumažėjimas taip pat greičiausiai yra „pagražintas“, tikrasis sumažėjimas tikriausiai yra didesnis. Pagrindinis realiųjų disponuojamų pajamų elementas yra realusis darbo užmokestis, laikoma, kad jo indeksas – nominalaus darbo užmokesčio indekso ir vartotojų kainų indekso koreliacija. Jei žiūrėsime oficialius „Rosstat“ skaičius, šis santykis išlaikomas. Tačiau vis daugiau kyla klausimų, ar tinkamai įvertinta infliacija, ypač pasirodžius kitiems vertinimams. Oficialūs „Rosstat“ duomenys, viena vertus, ir gyventojų įvertinimai, apie kuriuos informaciją renka Rusijos bankas, nustatydamas bazinę palūkanų normą, kita vertus, Rusijoje skiriasi kur kas labiau nei panašūs rodikliai kitose šalyse.
Pastaraisiais metais mano kolega iš RANEPA Aleksandras Abramovas vykdo savo šeimos biudžeto stebėseną, kad galėtų apskaičiuoti realią infliaciją. Ir reikia pasakyti, kad šio pasiaukojamo darbo rezultatas yra tokie skaičiai, kurie taip pat labai skiriasi nuo oficialių duomenų. Beje, ekonomistas Grigorijus Chaninas 2017 metais interviu žurnalui „Ogoniok“ sakė, kad jo paskaičiavimais neįvertinama infliacija sudaro 2 procentus. Apskritai imant, gyventojai skursta, o šio nuskurdimo tempai greičiausiai yra didesni, nei rodo „Rosstat“. Tą patį rodo ir pastaruosius trejus metus stebimas kasmetinis mokesčių dalies didėjimas namų ūkio išlaidų struktūroje, ir skolų už paskolas dalies padidėjimas jų santaupose.
Vardan teisybės reikia pasakyti, kad dėl iškreiptų duomenų apie infliaciją šiandien reikia kaltinti ne tiek „Rosstatą“, kiek tas įmones, kurios dirba nekonkurenciniuose ūkio sektoriuose.
Mūsų tuometinis skyriaus vadovas Vladimiras Fiodorovičius Majeris specialiame socialinės ir ekonominės plėtros planavimo seminare devintojo dešimtmečio viduryje pasakojo, kaip tai buvo daroma sovietinėje ekonomikoje. Imti ir padidinti prekių kainą nebuvo galima (oficialiai SSRS nebuvo infliacijos), todėl į batus vietoj raiščių iš natūralių medžiagų būdavo įveriami raiščiai iš polimerinių medžiagų, artikulas (prekės tipas) būdavo pakeičiamas, ir vietoje 5 rublių batų kaina jau buvo 10 rublių. Dabar, kada madinga diegti naujoves, padaryti analogišką triuką valstybės užsakymus vykdančiose įmonėse nesudaro jokių sunkumų.
„Visos šios suktybės kelia tam tikrą pavojų. „Rosstat“ – tai valstybės akys. Ant jų jau ir rožinius akinius uždėjo, ir lęšius sukūlė (o kaip kitaip įvertinti statistinių eilučių trūkius, atsiradusius įdiegus naujas metodikas?), tačiau panašu, kad šiemet nusprendė dar ir labai grubiai papildomai pritvirtinti didelį padidinamąjį stiklą prie jau esamo realybei padidinti“, – teigia J.Danilovas
Kur nueis tokia valstybė? Optimistiniu atveju – į gilią srutų duobę, pesimistiniu – prasmegs į bedugnę.
Valdžios ir visuomenės dezinformavimas faktiškai atima iš ekonominius sprendimus priimančių asmenų galimybę remtis moksliniais argumentais. Naudojantis „Rosstato“ duomenimis, nebeįmanoma atlikti nepriekaištingos regresinės analizės, jau nekalbant apie prognozavimui, kad ir pačiam primityviausiam, tinkamų laiko eilučių gavimą – skaičiai nesutampa, eilutės skiriasi. Tokiomis sąlygomis sprendimai gali būti priimami tik aklai, spėtinai, baigia straipsnį J.Danilovas portale novayagazeta.ru.
Parengė Leonas Grybauskas
