Pigią lietuvių kelionę po egzotišką šalį sugadino vienas nemalonumas

Pirmąją dalį skaitykite čia.

Antrąją dalį skaitykite čia.

Įgriso tik viena – nuolat kartoti, iš kur esame atvažiavę. Nors armėnai demonstruoja palankumą Rusijai, tik vienas tiesiai šviesiai paklausė, kodėl lietuviai nekenčia rusų. Daugeliui kitų armėnų Lietuva – nepažįstama žemė. Ne taip, kaip kartvelams, kurių beveik kiekvienas būdavo arba tarnavęs sovietinėje armijoje Lietuvoje, arba čia keliavęs verslo reikalais, arba turintis bičiulių.

Nors Armėnija – palyginti nedidelė valstybė, atstumai tarp miestų nemaži. Pakeliui beveik nematyti kaimų, vien kalnai ir serpantinai. 

Atėjo metas atsisveikinti su Garni. Anksti rytą mikroautobuse į Jerevaną dar yra vietų atsisėsti, nors teko matyti, kad dieną pro šių transporto priemonių atdarus langus keleiviai vos nevirsta į gatvę. Daugiausia važiuoja į sostinę ten dirbantys žmonės, vienas kitas įlipa pakeliui. Už kelionę dviems –500 dramų (beveik 1 euras). 

Išlipti tenka Jerevano priemiestyje – toliau mikroautobusas nevažiuoja, bet praeiviai parodo, kur stovi alyvų žiedų spalvos miesto autobusas. Tokie čia visi, tad atskirti nesunku. Miesto transportas Jerevane nebrangus: bilietai dviems – 200 dramų (0,38 euro).

Iki stoties, iš kurios išvyksta mikroautobusas į Gorisą, dar tenka pavažiuoti dvi stoteles metro, iki kurio mielai sutinka palydėti pagyvenęs jerevanietis, kuris pėsčiomis kasdien eina į darbą apie 4 kilometrus. Nors metro stotis jam nepakeliui, vyras numoja ranka: „Keli papildomi žingsniai tik į naudą sveikatai.“

Technikos stebuklų prie įėjimo į metro nėra: būdelėje sėdinti kasininkė už 200 dramų (vėlgi 0,38 euro) paduoda du plastmasinius žetonus, kuriuos reikia įmesti į skylę, kad atsidarytų vartai. Vienintele Jerevano metro linija rieda savo amžių atgyvenę vagonai, kurie kelionės metu purtosi, lyg norėdami iškratyti keleivius. 

Vykdami į Gorisą pasitikėjome interneto forumais, pasakojančiais, kaip nukeliauti į šį miestą netoli Azerbaidžano sienos. Juose buvo nurodyta, kad vienintelis mikroautobusas išvyksta 9 valandą ryto. Daugiau jokios informacijos būdamas Lietuvoje nesugraibysi, jokio telefono numerio ar elektroninio pašto adreso, kuriuo galima pasiteirauti, nesurasi. 

Keliautojai neapgavo ir ačiū jiems – dar prieš devynias jau puspilnis mikroautobusas laukė aikštėje. Skirtingai nei anksčiau, tarp keleivių galima buvo pastebėti užsieniečių – pagyvenusių britų pora, atidžiai skaitanti užrašus apie grožybes, kurios laukė, garsiai čiauškantys kinai, sutūpę mikroautobuso gale. 

Už kavą stoties užkandinėje atidavėme 300 dramų (0,58 euro), o už bilietus – 5 tūkst. dramų (9,6 euro). 

Daugiau nei keturių su puse valandų 280 kilometrų kelionė žavėjo kalnų vaizdais ir serpantinais, bet pro langus galima buvo pamatyti ir automatais ginkluotus armėnų pasieniečius. Juk Armėnijos ir Azerbaidžano siena uždaryta ir griežtai saugoma.

Per tas valandas teko išklausyti visą rusiško popso repertuarą nuo „Aš tave mylėjau, tu mane palikai“ iki „Nereikia panikos, mes ne „Titanike“. Ši daina patiko labiausiai. Prasmingi žodžiai tokie. 

Pakeliui į Gorisą mikroautobusas sustojo prie užkandinės, kuri nustebino švara ir apetitą keliančiu maistu. Du skanūs pyragėliai su bulvėmis ir kava atsiėjo 900 dramų (1,7 euro), o lauke sau kąsnio reikalavo katinas, kurio blizgantis kailis išdavė, kad gyvūnui gyvenimas nusisekė. Keleivių daug, net vyrai numesdami maisto atsiliepė į katino kniaukimą. Beje, Armėnijoje, skirtingai nei šunų, šių keturkojų tikrai neskriaudžia.

Panašios užkandinės yra prie pagrindinių kelių, jose galima rasti ir padorų nemokamą tualetą. Ne tokį, kuriame neegzistuoja unitazo bakelis ir vandenį tenka nuleisti šliūkštelėjus iš kibiro. 

Prie užkandinių būtinai įsikūrę vaisių, daržovių prekeiviai, tik jie įkyriai nestvarsto už rankų kaip kitur. Bet jeigu priėjai ko nors nusipirkti, būtinai pasiūlys daugiau. Tik neįkyriai. 

Gorisas buvo tik tarpinis punktas, nes tądien dar reikėjo pasiekti Tatevą.  Išlipus iš mikroautobuso apspito taksistai, o jų vadas sukomandavo, kad važiuos juodo automobilio „Volga“ šeimininkas. Už kelionę ir vadas, ir jis prašė 8 tūkst. dramų (15,3 euro) ir derėtis buvo beprasmiška štai dėl ko: vienintelio į Tatevą vežiojusio mikroautobuso variklį prieš porą savaičių papjovė kalnų serpantinai ir vienintelė susisiekimo priemonė buvo likęs taksi. Tai paaiškėjo vėliau. 

Sunku buvo patikėti, kad 1999 metais pagaminta „Volga“ įveiks statų kalną. Vairuotojas jos neskubino vis parodydamas atvykėliams grožybes. Virš galvų tai į vieną, tai į kitą pusę skriejo lynų keltuvai. Ši 5,7 kilometro ilgio trasa, pavadinta „Tatevo sparnais“, ilgiausia pasaulyje ir įrašyta į Guinnesso rekordų knygą, 

Vietomis keltuvų kabinų aukštis, kuriuo jos skrieja virš kalnų, siekia per 300 metrų. Paklaustas, ar nebaisu, taksistas numykė: „Vieną kartą kėliausi. Nebaisu, bet daugiau nenoriu.“ 

„Tatevo sparnais“ galima pakilti link Tatevo vienuolyno, tačiau mes šį malonumą ketinome pasilikti kelionei atgal, nes trasa prasideda už Goriso ir dar būtų tekę ieškoti, kaip ją pasiekti.  

Lynų kelias per Vorotano upę buvo statomas vienuolika mėnesių. Milžiniškų investicijų reikalavęs projektas Armėnijai būtų buvęs per brangus, bet daugiau nei pusę sumos statybai (28 mln. JAV dolerių) paaukojo armėnų kilmės verslininkas iš Rusijos Rubenas Vardanianas. Bendra projekto vertė siekė 50 mln. dolerių.

Pagerėjus susisiekimui dabar turistai plūsta į Tatevo vienuolyną, kuris įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.    

Tuo tarpu taksistas neprašomas sustoja prie Šėtono tilto ir maudyklų, bet galbūt taip elgiasi leisdamas senutės „Volgos“ varikliui pailsėti. 

Prie Tatevo vienuolyno – trinkelėmis išgrįsti šaligatviai ir asfaltuotas kelias, bet tik žengus žingsnį pasijunti gūdžiame kaime. Kelias link viešbučio nusėtas karvašūdžiais, sutemus visiškai neapšviestas, tad vakarais pravertė iš namų paimtas prožektorius.

Sąlygos visuose Tatevo viešbučiuose (sunkiai verčiasi liežuvis taip juos vadinti) panašios. Tiesiog gyveni namuose kartu su šeimininkais. 

Taksistas pasiryžo nuvežti prie pat durų, nes labai norėjo šeimininkų paprašyti išvirti kavos. Bet įžengus pro metalinius vartus į kiemą paaiškėjo, kad čia virė ne kava, o naminė degtinė. Šeimininkas Armanas nuoširdžiai stebėjosi, kad tai, ką jis daro, Lietuvoje yra nelegalu ir gresia bauda ar net cypė. 

Žinojome, kad Tateve viešėsime bent porą dienų, bet viešbutį buvome užsisakę tik vienai nakčiai. Ir tai yra gudrybė. Užsisakyti reikia, kad būtum užtikrintas, jog turėsi kur prigulti. Tačiau dėl kitų naktų geriau tartis su šeimininkais, taip jie jau ne kartą mokė. Tokiu atveju nenubyrės mokesčiai viešbučių rezervavimo svetainei, galima derėtis dėl mažesnės kainos. 

Už pirmąją naktį sumokėjome 8500 dramų (16 eurų). Nepigu, juolab kad sąlygos nelepino, bet didelio pasirinkimo Tateve nėra, tad reikia tenkintis. 

Prieš keliaujant į IX-XIII amžiaus Tatevo vienuolyną dėmesį patraukia kiti maldos namai. Turbūt tokie pat seni, nors iš atskubėjusios prižiūrėtojos nieko išgauti nepavyksta – ji kalba tik gimtąja kalba. Atsidėkojant už tai, kad įleido į vidų padovanojame lietuvišką šokoladą ir senyvo amžiaus moteris puolė bučiuoti rankų. Tenka gestais aiškinti, kad taip elgtis nereikia.  

Tatevo vienuolynas apgultas turistų, tad nusprendžiame, kad geriau jį apžiūrėti anksti rytą. O kol nesutemo geriau pasižvalgyti po įspūdingas apylinkes.   
 
Vakarienė kavinėje prie Tatevo vienuolyno (jų kaimelyje yra bent dvi) – 6600 dramų (12,7 euro). 

Vakare šeimininkė Liana pasakė laukianti atvykstančių svečių. Nors Tatevas užkampis, o jos namas pačiame kaimo pakraštyje, jame apsilankė daugybė pasaulio tautų atstovai. Buvo ir lietuvių. 

Tačiau vėlyvą metą kieme pasigirdus kinų kalbai, aiškėjo, kad ramybės nebus. Pasigirdo durų trinksėjimas, šūkavimas per visą dviejų aukštų namą. Galbūt kinai taip pat ryžosi panašiam eksperimentui, nes atvažiavo išsinuomotu automobiliu „Niva“, kurio nuomos kaina yra žemiausia. 

Atvykėlių elgesys pribloškė net visko mačiusį Armaną, kai vienas kinų ėmė spjaudyti iš antrojo aukšto balkono, vos nepataikydamas šeimininkui ant galvos. Šis laiku spėjo atšokti. O paskui pasigirdo spygavimas prie tualeto durų. Mat vienas kinas užsidarė viduje ir neįstengė išeiti. 

Kinai bandė duris laužti savo jėgomis, ragino šeimininką ką nors daryti. Šį taip pat apėmė panika, nes spygavimas vis garsėjo. Pagaliau durims atsivėrus paaiškėjo, kad spyna visa nebuvo sugedusi – tereikėjo spragtuką pasukti į kitą pusę. O gal kinas galvojo, kad durys kaip jo šalyje atsivers prie jų priglaudus kortelę?    

Dienos išlaidos – 34690 dramų (66,7 euro). Aiškėja, kad kelionės iš vienos vietovės į kitą suryja ne tik daug laiko, bet ir pinigų.        
      
Vyrai pardavėjai nesikuklina?

Kitą rytą pasakome, kad nakvosime dar vieną naktį ir šeimininkė pati pasiūlo mokėti 8 tūkst. dramų (15,4 euro). Nedidelė nuolaida, bet vis tiek malonu. Įskaičiuoti pusryčiai naminiai, sotūs, su įvairiausiomis pačios jaunos šeimininkės virtomis uogienėmis. 

Tatevo vienuolyne tik šventikai, prižiūrėtoja ir dvi uolios maldininkės, kurias teko matyti ir praėjusį vakarą. Prasideda pamaldos, kurios primena teatralizuotą veiksmą. Įdomu jį stebėti pustuščiuose maldos namuose. 

Ilgai neužsibūname, nes laukė pasivaikščiojimas po kalnus, o saulei kylant ima kaip reikiant kaitinti. Bet Petroskhach viršūnę pasiekti buvo nesunku, nes pakeliui atsigaivinti buvo šaltinis. 

Prisivaikščiojus, prisigrožėjus kalnais ir platybėmis, kaimo parduotuvėje paaiškėja suktybė: praėjusį vakarą už butelį alaus pardavėjas prašė 900 dramų (1,7 euro), o antrą vakarą dabar jau toje pat parduotuvėje dirbusi moteris tokį pat butelį atidavė už 650 dramų (1,25 euro). Tai – vienintelė „kliurka“ per pastarąsias dienas, tik ji labai nedidelė. 

Bala nematė, tik ir vėliau ne kartą atrodė, kad vyrai pardavėjai už prekes prašo daugiau nei moterys. Bet gal tai klaidingas įspūdis?

Aišku viena: klysta tie turistai, kurie aiškina, kad armėnai sąžiningi, visada tokios pat kainos užsiprašys ir iš atvykėlių, ir iš saviškių. Ne kartą teko klausyti, kai iš pradžių prekeivis pasako mažesnį skaičių, o paskui mostelėjęs ranka sako didesnį. Godumas ima viršų. 

Beje, kasos kvitą pirkėjui įteikia tik didesnėse parduotuvėse. Visose kitose prekyvietėse pinigai keliauja tiesiai į prekeivio kišenę. 

Dienos išlaidos – 14,6 tūkst. dramų (28 eurai). Štai ką reiškia daugiau laiko praleisti vienoje vietoje.