Tačiau riešutus dažniausiai rankomis renka migrantai, įskaitant ir vaikus, kurie ilgas valandas dirba už labai žemą atlyginimą.
Ką daro „Ferrero“, kad užtikrintų, jog produktų gamyba nepriklausytų nuo vaikų darbo jėgos?
„Kai išgirstu žodžius „lazdyno riešutas“ – man jie iš karto asocijuojasi su be galo sunkiu darbu ir kančia“, – sakė Mehmetas Kelekcis, ant nugaros nešdamas 35 kilogramus sveriantį riešutų maišą.
Aplink M.Kelekcį, aukštai Turkijos kalnuose, tarp lazdynų medžių lėtai darbavosi kolegų kurdų migrantų šeima. Tėvas naudojosi mediniu pagaliuku, kad papurtytų šakas virš galvos, jo žmona ir vaikai lenkėsi ar tūpčiojo, kad pririnktų ant žemės prikritusių riešutų.
Tai – nuobodus, dešimt valandų per dieną trunkantis darbas kalnų šlaituose, kurie tokie statūs, kad prarasti pusiausvyrą ir nudardėti žemyn čia itin lengva.
O du iš rinkėjų – Mustafa ir Mohammedas – dirba nelegaliai. Jie – vos dvylikos ir dešimties metų vaikai. Toks amžius gerokai mažesnis už minimalų Turkijos dirbančiųjų amžių.
Dauguma rinkėjų – sezoniniai migrantai iš nuo skurdo kenčiančių pietų ir rytų Turkijos, o daugiausiai čia darbuojasi vargstantys kurdai.
Vietos valdžios nustatytas oficialus darbo užmokesčio tarifas siekia 95 liras (15 eurų) už vieną darbo dieną. Toks atlyginimas yra žemesnis, nei oficialus Turkijos minimalus neto darbo užmokestis, kuris siekia 2020 lirų (322 eurus) per mėnesį. Tenka darbuotis 40-45 valandas per savaitę.
Tačiau ši dirbanti šeima gaus dar mažiau. Po to, kai sumokės 10 proc. komisinį mokestį darbo rangovui ir už kelionę iš savo gimtojo miesto Sanliurfa bei pragyvenimo išlaidas, reikalingas darbuojantis čia, ji gaus ne daugiau kaip 65 liras (10 eurų) už dieną, o galbūt vos 50 lirų (beveik 8 eurus).
Riešutų sodo bendrasavininkas Kazimas Yamanas teigė, kad jis nepritaria vaikų darbui.
„Jie verčia savo vaikus dirbti taip, lyg jie būtų automatinės mašinos bei galvoja tik apie tai, kiek vaikų turi ir kiek pelno atžalos gali atnešti“, – sakė K.Yamanas.
Tačiau jis pasakojo, kad dauguma kitų ūkininkų toleruoja jų ūkiuose dirbančius vaikus. Būtent dėl šios priežasties jis neturi kitos išeities, kaip tik mokėti vaikams atlyginimus, mat tėvai reikalauja, kad jų atžalos dirbtų.
„Aš stengiuosi, kad vaikai nedirbtų, bet tada tėvai grasina palikti darbą. Motina ir tėvas nori, kad vaikai dirbtų ir jiems būtų mokama. Ši grandinė turi būti nutraukta“, – sakė jis.
Tačiau kaip?
Turkijoje auga apie 400 tūkst. šeimoms priklausančių lazdynų sodų. Dauguma ūkių, kaip ir K.Yamano, mažyčiai ir užima vos kelis akrus (1 akras atitinka maždaug 0,4 hektaro ploto). K.Yamanas ir daugelis kitų augintojų nežino, kas ateityje gresia jų ūkiams.
Dažnai sudėtingos tiekimo grandinės gale stovi gerai žinomi Turkijos ir tarptautiniai konditerijos prekių ženklai, įskaitant „Ferrero“ – italų šeimai priklausanti įmonė, gaminanti „Nutellą“, „Ferrero Rocher“ ir „Kinder“ šokoladus.
„Ferrero“ superka apie trečdalį viso Turkijos derliaus. „Nutella“ kremo kiekis, kurį „Ferrero“ pagamina kiekvienais metais, sveria tiek pat, kiek „Empire State Building“ (Niujorkas) – apie 365 tūkst. tonų.
„Ferrero“ pati neaugina ir neprekiauja riešutais, o savo internetiniame tinklalapyje rašo: „Norint užtikrinti produktų kokybės standartus žinojimas, iš kur tiekiami produktai, yra būtinas“.
Bendrovė siekia, kad iki 2020 m. visų lazdynų riešutų kilmė būtų gerai žinoma visiems vartotojams. Šiuo metu, remiantis naujausia ataskaita, kuri turėtų būti paskelbta netrukus, žinoma tik apie 39 proc. produkcijos kilmės.
„Ferrero“ riešutų kokybe nesirūpina
Enginay Akcay yra vienas iš tūkstančių mažų, nepriklausomų prekybininkų riešutais. Jis įsikūręs Ordu, Juodosios jūros mieste, o šios vietovės pagrindinis pragyvenimo šaltinis – lazdynų riešutų rinka.
Ūkininkai pristato savo riešutus, kur prieš parduodant gamykloms ar eksportui, jiems sumokama už kokybę – lukštų ir branduolių svorio santykį. Tačiau E.Akcay teigė, kad „Ferrero“ nesidomi, iš kokių ūkininkų atkeliauja riešutai, jiems neįdomu ir darbo sąlygos tuose ūkiuose.
„Mes neturime nieko bendro su vaikų darbu. Kontrolė ir stebėjimas priklauso valstybei ir saugumo pajėgoms“, – sakė jis.
Toliau gamybos grandinėje yra brokeriai, tokie kaip Osmanas Cakmakas. Jis perka riešutus iš prekybininkų ir perparduoda juos „Ferrero“ įmonei bei kitiems eksportuotojams ir gamintojams.
Jis taip pat antrino E.Akcay teigdamas, kad „Ferrero“ neklausia, kokie ūkininkai užaugino jo parduodamus riešutus.
„Aš perku ir parduodu. Šiuo metu neįmanoma susekti, iš kur atkeliauja tonos lazdynų riešutų“, – sakė jis.
Organizuoja mokymus
„Ferrero“ pavyzdinė „Ūkio vertės programa“, pradėta 2012 m. Turkijoje, siūlo nemokamus lazdynų riešutų augintojų mokymus, susijusius su efektyvesniais auginimo metodais, siekiant padėti jiems padidinti savo pajamas, nors jie ir toliau gali laisvai parduoti savo riešutus kitiems pirkėjams.
Viename iš „Ferrero“ sukurtų pavyzdinių ūkių agronomas Gokhanas Arikoglu parodė, kad jo lazdyno medis gali subrandinti 21 riešuto kekę, kai tuo tarpu tradiciškai kekėje subręsta tik keturi riešutai. Mokymų pagalba jis buvo išmokytas genėti, drėkinti ir sėkmingai kontroliuoti kenkėjus.
Bendradarbiaudamas su NVO ir kitomis agentūromis, „Ferrero“ taip pat moko augintojus, ūkio darbininkus, darbų rangovus, prekybininkus, brokerius ir kitus bendruomenės narius, kad jie žinotų, kaip šį sektorių paversti tvaresniu. Mokymų programa apima ir mokymą apie darbuotojų teises, ypač siekiant išvengti vaikų darbo. Taip pat bendrovė į šią programą stengiasi įtraukti ir moteris.
„Ferrero“ teigė, kad programa iki šiol pasinaudojo daugiau nei 42 tūkst. ūkininkų. Tai sudaro maždaug dešimtadalį iš 400 tūkst. ūkininkų, užsiimančių ūkine veikla Turkijoje.
Tad kas skina riešutus?
„Jei nustatytume, kad produktas gaminamas neetiškai, mes jo neliestume. Rengdami mokymus, mes atliekame svarbų vaidmenį tobulindami socialinę praktiką. Bet ar sistema yra visiškai švari? Manau, kad šiuo metu niekas negali to pasakyti“, – išskirtiniame interviu sakė „Ferrero Hazelnut Company“ Turkijoje generalinis direktorius Bamsi Akinas.
Paklaustas apie prekybininką ir brokerį, kurie BBC teigė, kad „Ferrero“ neklausia jų apie tikslų riešutų šaltinį, B.Akinas atkirto: „Mes neužduodame klausimų, tačiau turime įrankius, kuriais galime stebėti procesą kitu būdu. Prieš prasidedant sezonui, mes kalbėjomės su jais [prekybininkais] ir pristatėme savo socialinius reikalavimus“.
Jis taip pat teigė, kad „Ferrero“ turi tarpininkų pavardes, iš kurių perka produkciją ir gali pateikti sąrašą, neatskleidžiant kitų komercinės paslapties detalių. Tačiau pridūrė: „Aš negaliu garantuoti absoliučiai visų ūkininkų pavardžių“.
„Ferrero“ visada sąžiningas ir visada stovi vartotojų pusėje“, – kalbėjo B.Akinas.
K.Yamanas teigė, kad „Ferrero“ pakvietė jį dalyvauti bendrovės ūkininkavimo vertybių programoje, tačiau jis atsisakė. Kaip ir daugelis kitų augintojų, jis priklauso vyresnei kartai – jam šešiasdešimt metų, todėl pokyčiais tiki menkai.
„Grandinės negalima nutraukti vieno ar dviejų žmonių pastangomis, bet galbūt laikui bėgant ta grandinė bus nutraukta“, – teigė vyriškis.
Tuo tarpu kita kurdų rinkėjų šeima keliasi gyventi į mažytį medinį namelį be elektros, kuriame kitą mėnesį gyvens šeši žmonės – mama, užaugęs sūnus, dvi užaugusios dukros ir du mažesni vaikai.
Motina Ayse, dirbanti kartu su savo vaikais, teigė, kad jai šokolado su lazdyno riešutais nereikia ir jis nėra skanus.
„Kančios, kurias aš patiriu dėl šio produkto, verčia mane nenorėti jo net akyse regėti“, – teigė ji.
