Šis pastatas Kražiuose, prieš tris šimtmečius priklausęs garsiai jėzuitų įsteigtai kolegijai, gerai mena ir sovietmečio bulviakasius. Mat į jo arkomis puoštą rūsį būdavo pilama ir pilama bulvių. Nuo jų nubyrėjusių žemių ilgainiui prisikaupė kone per visą žmogaus ūgį – tiek, kad niekas nežinojo nei apie įėjimus į rūsį iš centrinės aikštės, nei apie žemutinius langus. Visa tai buvo atrasta tik tada, kai prieš porą dešimtmečių buvo imtasi archeologinių tyrinėjimų.
Pavertė „socialiniu būstu“
Taigi vienas iš buvusios Kražių kolegijos korpusų – dabartinis kultūros muziejus – yra vienintelis pastatas, likęs iš architektūros ansamblio, kurį XVII amžiuje sudarė 22 statiniai. Šiame pastate gyveno vienuoliai, mokytojai, vėliau – caro patikėtiniai, dar vėliau šmirinėjo varguoliai. Pati mokykla veikė atskirame, iki mūsų dienų neišlikusiame pastate.
Pasak šio muziejaus vadovo Vyganto Mažono, buvęs kolegijos pastatas matė visko. Po jėzuitų jis atiteko Edukacinės komisijos žiniai – čia buvo apygardos mokyklos mokytojų bendruomenės gyvenamoji erdvė. Tuomet, kai mokyklą vienuoliai karmelitai perkėlė į Kolainius, Kražiuose buvo įkurdinta pasaulietinė gimnazija. Ji išsilaikė iki 1842-ųjų – iki tol, kol viskas atsidūrė Kaune.
„Taip prasidėjo pastato kelias į griūtį. Jį įsigijęs dvarininkas apgyvendino tarnus. Vėliau, 1893-iais, po Kražių skerdynių, jo rūsiuose buvo kalinami žmonės.
Smetoninėje Lietuvoje tai buvo ubagynė, sovietmečiu ir dar gana ilgai po jo – socialiniai būstai. Ir tik nuo 2002 m. jį imtasi restauruoti“, – žiupsnį istorijos mestelėjo V.Mažonas.
Pats svarbiausias komplekso pastatas – bažnyčia – pranyko. Išsikėlus jėzuitams pusę amžiaus niekas jos neprižiūrėjo – sienos skilo, bokštas griuvo. 1852-aisiais iš jos buvo surinkta 70 tūkst. plytų ir iš jų pastatyta varpinė ant Vytauto kalno.
Į Vytauto kalną – slidžiais akmenimis
Vytauto kalnas – tai vieta, apie kurią gidai pasakoja legendas. Ir kurią labiau nei kas kitas mėgsta įsimylėję jaunuoliai. O miestelio svečiai ar dažnai į jį užkopia?
„Ko gero, kad taip. Nes ir pati draugams, kurie atvažiuoja pasisvečiuoti iš Kauno ar kitų miestų, patariu ant jo užkopti. Tai labai graži Kražių vieta“, – patikino Kražių gimnazistė Gabija Šniaukštaitė.
Pasak Kražių gimnazijos mokytojos Vaidos Andriulienės, kražiškiai kalną ne šiaip sau yra pavadinę Vytauto vardu.
„Manoma, kad pagonybės laikais ant jo buvo alkavietė. Bet po Žemaitijos krikšto Vytauto Didžiojo įsakymu 1416 metais ant jo buvo pastatyta pirmoji Kražių katalikiška bažnyčia. O kadangi ją statė Žemaičių seniūnas Mykolas Kęsgaila, jai buvo ir suteiktas šv. Arkangelo Mykolo vardas.
Apskritai šioje vietoje iki Antrojo pasaulinio karo yra stovėjusios penkios – degusios, atstatytos, vėl sudegusios – bažnyčios. Jų vietai atminti dabar yra pastatytas medinis kryžius“, – priminė V.Andriulienė.
1893-siais, valdžiai nusprendus uždaryti benediktinių vienuolyną su bažnyčia, kražiškiai prašė jiems palikti mūrinę bažnyčią parapijos naudai ir verčiau uždaryti medinę parapinę, stovinčią ant Vytauto kalno.
Valdžiai nesutikus, prasidėjo garsusis mūrinės bažnyčios gynimas.
Praradus šią bažnyčią, parapijiečiai sumanė vietoj medinės parapinės bažnyčios pastatyti mūrinę, tam buvo suvežta akmenų ant Vytauto kalno. Caro valdžiai atleidus varžtus, mūrinė uždarytoji bažnyčia buvo grąžinta, tad naujos statyti nebeprireikė, ir iki II pasaulinio karo miestelyje toliau veikė dvi – medinė ir mūrinė bažnyčios. Taigi akmenys ant kalno taip ir liko gulėti.
„Dabar šis kalnas yra ir turistų lankoma, ir miestelio gyventojų mėgiama vieta“, – sakė V.Andrulienė.
Netoli Vytauto kalno dunkso Medžiokalnis – 79 hektarų miškingas plotas, kurio didžiąją dalį sudaro lapuočiai. Teigiama, kad kažkada jame buvo gausu ąžuolų, kurie buvo naudojami Kražių kolegijos statyboms 1616-1700 metais.
Jėzuitai šiemet švenčia
Kas turėtų patraukti po Lietuvą keliaujančių žmonių smalsumą, kai kalba pasisuka apie jėzuitų sąsajas su Kražiais?
„Žmonės, kurie stengiasi atgaivinti Kražius, laikosi kitokios krypties – kultūrinės, pažintinės.
Jėzuitai Kražiuose darbavosi 150 metų – jų veikla buvo švietėjiška. Ir dabar mums, jėzuitams, tai yra istorinė vieta, kurioje – mūsų šaknys. Kražių kolegija po Vilniaus universiteto buvo antra jėzuitų įkurta vieta – švietimo centras Žemaitijoje. Čia buvo pastatų, kuriuose gyveno profesoriai, kuriuose mokėsi studentai, buvo garsi biblioteka.
Šiais laikais ir mes patys, jėzuitai, čia pasirodome retai. Bet dabar, kai minime jėzuitų misijos Lietuvoje 450 metų sukaktį, mums atrodė, kad yra prasminga čia visiems atvažiuoti“, – sakė jėzuitas Aldonas Gudaitis SJ.
Kražių istorija – su ilgesingu žvilgsniu
„Su kokiais jausmais prieš keturis šimtmečius jėzuitai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės leisdavosi kelionėn į agrarinį provincialų Žemaitijos kraštą?“, – šis istoriko, Vilniaus universiteto docento, dr. Liudo Jovaišos klausimas gali tikti kiekvienam keliauninkui, kuris, pagriebęs krislą laisvalaikio, ryžtasi traukti link Žemaitijos.
Šiemet, kai žemaičiai mini savo „vardo paminėjimo raštuose“ 800 metų sukaktį, jėzuitai švenčia savo misijos Lietuvoje 450 jubiliejų. O Kražiai ir yra ta vieta, kurių istorija yra susipynusi su šios Jėzaus Draugijos veiklos Lietuvoje istorija.
Tad štai ką apie visa tai surašė L.Jovaiša:
„Kražiai – puikus pavyzdys, kaip 150 metų jėzuitų darbuotės neprarado reikšmės ir dabar, net po 250 metų. Ir paguoda, kad net ir nutrūkstantys, bet nuoširdžiai daryti mūsų darbai nėra beprasmiai ir beverčiai.
Viena vertus, dėl šio laikotarpio kultūrinės atminties, o gal ir dėl kelių amžių trukmės švietimo tradicijos Kražių miestelis yra gerokai kitoks, nepalyginti šviesesnis už daugelį kitų, netgi didesnių, Lietuvoje.
Kita vertus, jėzuitai čia iki šiol turi gerą vardą, galbūt net geresnį nei kitose vietose, kuriose darbuojasi ir šiandien.
Trečia, be jėzuitų indėlio neįsivaizduojamas miestelio istorijos, architektūros ir netgi literatūros paveldas. Čia vienerius metus mokytojavęs Motiejus Kazimieras Sarbievijus lotyniškomis eilėmis įamžino – ir visai Europai pagarsino – Kražių, Kražantės, Medžiokalnio grožį.
Iki šiol tebestovinčiame, restauruotame buvusios kolegijos korpuse veikia Kražių Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kultūros centras – muziejus, konferencijų, parodų, koncertų ir kitų renginių, vaišių ir pokylių, nakvynės vieta.
Vytauto kalnas, ant kurio būta senosios medinės Kražių parapijos bažnyčios, buvo pirmoji į Kražius atvažinėjančių jėzuitų tarnystės vieta. XIX a. čia iškilusi varpinė buvo sumūryta iš griūvančios ir apleistos kolegijos pastatų plytų.
Šiuo metu veikianti parapijos bažnyčia – garsiųjų „Kražių skerdynių“ vieta – XVIII a. viduryje buvo pastatyta kaip seserų benediktinių vienuolyno šventovė. Manoma, kad ją suprojektavo Kražiuose kurį laiką dirbęs matematikas, astronomas ir architektas, Vilniaus universiteto observatorijos įkūrėjas tėvas jėzuitas Tomas Žebrauskas.
Be to, kolegijos jėzuitai kitados prisidėjo prie šios bendruomenės seserų dvasinio ugdymo, vesdami joms rekolekcijas.
Kražių kolegija XVII–XVIII a. buvo antroji pagal dydį po Vilniaus etninėse lietuvių žemės veikusi kolegija.
Dabartinis kultūros ministras dr. Mindaugas Kvietkauskas, remdamasis tuo, kad pirmieji jėzuitai į Kražius atsikėlė iš Vilniaus, ir darydamas aliuziją į tai, kad Kembridžo universitetą įkūrė iš Oksfordo pasitraukę profesoriai, Kražių kolegiją yra gražiai pavadinęs „Lietuvos Kembridžu“.
Kražiuose, kaip ir gretimoje Pašiaušėje, jėzuitai niekada nesiliovė sakę pamokslų ir bendravę žemaičių kalba – Kražių kolegija pusantro šimtmečio buvo svarbiausias visos istorinės Žemaitijos švietimo centras. Čia veikė ne vien įprastinė klasikinė humanitarinė gimnazija, bet ir muzikos besimokančių studentų bendrabutis, ir Žemaičių vyskupijos kunigų seminarija, ir vaistinė, o kai kuriais metais ir patys jėzuitai studentai čia klausydavo retorikos arba filosofijos kursą.
Jėzuitų kitados sukurtas „Kražių stebuklas“ – gražus asmeninių įkvėpimų ir bendro sutarimo pavyzdys. Jėzuitus Žemaitijoje troško regėti ir tris dešimtmečius juos kvietė Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Jis nedisponavo tokiu turtu, kokio būtų pakakę jėzuitų kolegijai įsteigti, tad jėzuitai iš Vilniaus ar Rygos Žemaitijoje ilgą laiką tik apsilankydavo, vykdydami misijas atokiuose kaimuose.
Galiausiai Lietuvos jėzuitų vadovybė, matydama krašto poreikį, ryžosi iš Vilniaus į Kražius nuolatiniam rezidavimui pasiųsti porą tėvų jėzuitų. Ir... iš šios kuklios Kražių misijos vos per aštuonerius metus išaugo solidžia fundacija aprūpinta Kražių kolegija!
Jai turtą užrašęs garsusis Lietuvos karvedys Jonas Karolis Chodkevičius norėjo įkurdinti jėzuitus sau priklausančiame Skuode, tačiau nusileido jėzuitams, kurie savo ruožtu atsisakė savo pačių patogumo ir pasisakė Kražių naudai, tvirtindami, kad krašto poreikiams geriausiai pasitarnausiantys įsikūrę Žemaitijos viduryje.
Tam, kad kolegija galėtų įsikurti Kražiuose, dar reikėjo miestelio valdytojo – kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio – sutikimo. Šis ne tik tam neprieštaravo, bet ir padovanojo kolegijai Radvilų pilies sklypą su jame tebestovėjusiais pastatais.
Tad Kražių kolegija gimė – ir galėjo atnešti gausių vaisių – sutartinai ir nesavanaudiškai veikiant ir darniai bendradarbiaujant daugeliui žmonių.
Kiekvienas jų įnešė savo indėlį: vyskupai Merkelis Giedraitis ir Mikalojus Pacas padovanojo savo gausias asmenines bibliotekas, etmonas Chodkevičius užrašė pagrindines valdas, Radvila Našlaitėlis dovanojo savo pilį, o jėzuitai... sutiko iš Vilniaus keliauti į pakraščius ir periferiją, kad geriau galėtų padėti sieloms“.
