„Prašau mane atleisti iš darbo“, – sunkiai, žodis po žodžio prašymą suraitė į ūkininko Vidmanto Girdzijausko kontorą užsukęs Jonas P.
Šiame Kėdainių rajone, Lančiūnavoje, esančiame daržininkystės ūkyje jis dirbo ketverius metus, o dabar nuėjo darbuotis „už tvoros“ – pas ūkininką, kurio technikos kiemas remiasi į V.Girdzijausko pastatus.
Jau įprasta, jog ūkių savininkai žvejoja kitų pasamdytus darbuotojus žadėdami kad ir puse euro už valandą daugiau, tačiau nė neužsimindami, kad nuėmus derlių alga susitrauks. Paprasti kaimo žmonės, kurie dar pajėgia nors kiek dirbti, patiki pažadais, nors vėliau ir nusivilia. O pasitelkti užsieniečių nevalia.
Prikibo prie vidurkio
„Mes tik žemės kirminai. Valdininkams nė motais, kokius sunkumus tenka pakelti. Jiems svarbiausia – mokesčiai“, – pyktelėjo V.Girdzijauskas pasakodamas, kaip neseniai buvo iškviestas į Valstybinę mokesčių inspekciją pasiteisinti, kodėl jo ūkyje toks mažas atlyginimų vidurkis.
„Kaip jis gali būti didelis, jei pusė žmonių, gavę atlyginimą, savaitę kitą nepasirodo darbe? Jie kaupia pravaikštas, bet vis tiek yra statistiniai darbuotojai.
Inspekcija to nemato, ji regi tik dirbančiųjų skaičių ir pinigus. Nors tie, kurie normaliai dirba, į rankas algos gauna ir po 800 eurų“, – sakė V.Girdzijauskas.
Daržininkystės ūkiuose ypač daug rankų darbo, todėl savininkai verčiasi per galvą ieškodami ant kojų ilgiau gebančių išsilaikyti žmonių.
„Tie, kuriuos atsiunčia įdarbinti Užimtumo tarnyba, vos dieną ištveria kopūstų lauke. Kitą dieną jiems jau skauda stuburą, todėl pasiima nedarbingumo pažymėjimą. Ir už pirmąsias nedarbingumo dienas turiu jiems sumokėti. Bet man juk reikia darbininkų, nes užsakymus būtina įvykdyti operatyviai“, – aiškino ūkininkas.
Svetimšalių kviesti negali
Tačiau toje pačioje Lančiūnavoje esančiame bendrabutyje gyvena daug atvykėlių iš trečiųjų šalių – Ukrainos, Moldovos, Baltarusijos. Jie ateina prašytis darbo ūkyje, nes nori dirbti ir užsidirbti.
„Paradoksalu, bet neturiu teisės jų įdarbinti, o nelegaliai to tikrai nedarysiu, nes baudos yra baisios.
Tie žmonės triūsia mėsos perdirbimo įmonėje Kėdainiuose, turi laikinuosius leidimus gyventi Lietuvoje, bet ne kiekvienas pakelia darbą trimis pamainomis, ne kiekvienam ir sveikata leidžia dirbti šaltyje“, – sakė ūkininkas.
Pagal teisės aktus, jis galėtų įdarbinti tik aukštos kvalifikacijos specialistus, tačiau ūkiui reikia kasdienių nekvalifikuotų darbininkų.
Pasak V.Girdzijausko, jis pats Lančiūnavoje turi nupirkęs keletą būstų, kad galėtų į nuolatinį darbą priimti iš toliau atvykstančias šeimas.
Bet įstatymai tokie, kad ūkio durys užsieniečiams negali būti atvertos.
Vargo maždaug pusmetį
„Esu įdarbinęs du ukrainiečius, – pasakojo Kėdainių rajone, Slikių kaime, ūkininkaujantis Virginijus Kuprevičius. – Buvo sunku, vos ne pusmetį teko tam skirti, reikėjo visokiausių užklausimų, siuntimų.
Kad ir kaip būtų, iš Užimtumo tarnybos neįmanoma nieko priimti į darbą. Ten nėra dirbti galinčių žmonių.
Negaliu net žiūrėti į tą pusę nesinervindamas.“
O kiek uždirbama jo ūkyje?
„Skirtingai. Negerai mokėti visiems vienodai – būtina atsižvelgti, kas ir kiek padaro. Antraip gerai dirbantys neturės motyvų stengtis.
Mažiausia alga, ko gero, yra 500 eurų jau atskaičius mokesčius. Negirdėjau, kad tada, kai mokamos algos, kas nors būtų sakęs, jog gavo mažiau.
Tačiau tai – žemutinė riba“, – pasakojo V.Kuprevičius.
Kol kas nepateko į sąrašą
Pasak Žemės ūkio rūmų pirmininko Sigito Dimaičio, žemės ūkis nėra įrašytas į prioritetinių sektorių sąrašą, pagal kurį įdarbinami žmonės iš trečiųjų šalių.
„Būtina tai ištaisyti, pakeisti teisės aktus, nes ūkininkams dabartinė tvarka yra didelė kliūtis. Tai turėtų būti Žemės ūkio ministerijos rūpestis.
Esame apie tai diskutavę, bet niekas nejuda. Tačiau ne tik daržovių augintojai, bet ir sodininkai skundžiasi, kad jiems reikia darbuotojų, nes tokiuose ūkiuose yra daug rankų darbo“, – sakė S.Dimaitis.
Važinėja į Kėdainius
„Norintys papildomai užsidirbti skambinkite numeriu...“, – rusų kalba atspausdintas skelbimas kabo ant sienos bendrabučio paskirties daugiabučio fojė.
Tai pastatas Laučiūnavoje, nuo Kėdainių nutolusioje vos per 15 kilometrų. Jame ir yra įsikūrę imigrantai, atvykę iš Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos. Kas rytą jie renkasi prie miestelio parduotuvės. Ir kas rytą autobusas juos nuveža į darbą mėsos perdirbimo įmonėje Kėdainiuose.
Būtent šiame bendrabutyje gyvenantys žmonės prašosi įdarbinami ūkininkų. Tačiau kol kas turi tenkintis atsakymu „ne“.
„Jau antri metai, kaip su vyru gyvename Lietuvoje, anksčiau – Kaune, o dabar jau Lančiūnavoje“, – 36 metų Andželika Tarasova stengėsi šypsotis. Pasirodo, ji neseniai buvo patekusi į avariją ir nuo smūgio jos rankas bei veidą nusėjo kraujosruvos. „Mašina apsivertė“, – pratarė.
Tądien jai buvo laisvadienis – moteris rengėsi naktinei pamainai mėsos perdirbimo įmonėje. „Dirbu dar tik antrą mėnesį. Už pirmąjį algos gavau 500 eurų, bet po bandomojo laikotarpio ji turėtų didėti. Nėra lengva, bet vis tiek geriau nei Ukrainoje“, – sakė ji.
Jos šeima Ukrainoje gyveno Charkove. Vyras dirbo tekintoju, ji pati – medicinos seserimi ligoninėje. Ji jau buvo sukaupusi 10 metų stažą, kai 2018-ųjų kovą ryžosi išvažiuoti į Lietuvą.
Ar sunku pasitraukti iš gimtinės? „Iš mūsų gimtinės – nesunku, – šyptelėjo Andželika. – Vyras rado darbą Lietuvoje, taigi ir aš išvykau kartu. Ukrainoje jis buvo maitinamas pažadais – algos krito, mano – taip pat, o komunaliniai mokesčiai vis didėjo.
Vyras pastaruoju metu gaudavo vos 5500 grivinų (197 eurai) algos, aš, atskaičius mokesčius, – 2800 grivinų (100 eurų). Mano pinigų maistui pakakdavo vos porai savaičių. Juk vien už šildymą per mėnesį reikėdavo mokėti 1500 grivinų (54 eurai), o kur dar komunaliniai mokesčiai, elektra? Viską, ką uždirbdavome, atiduodavome valstybei už paslaugas“, – pasakojo A.Tarasova.
Moteris neneigė – jei tik būtų galimybė, ir ji pati, ir jos vyras pereitų dirbti pas čia pat, Laučiūnavoje, esančius ūkininkus. Bet tokios galimybės dabar nėra.
Nori pagelbėti tėvams
Bendrabutyje 19 metų Alina iš Moldovos su draugu ir jo broliais apsigyveno rugpjūtį.
„Draugas per skelbimus susirado darbą Lietuvoje, todėl ir aš važiavau kartu. Mums leista čia padirbėti pusmetį, o aš labai noriu padėti tėvams“, – pratarė mergina.
Ji pasakojo, kad, baigusi mokyklą, buvo įsidarbinusi šokolado fabrike, bet uždarbis jame buvo menkas, tesiekė 5 tūkst. Moldovos lėjų (256 eurai).
„Mama prižiūri daržus, o tėčiui buvo padaryta sudėtinga operacija, jis negali dirbti. Nebuvo lengva juos palikti, juolab kad ir sesuo emigravo į Italiją. Bet pamaniau, kad per pusmetį nieko neprarasiu.
Aš dar nesu gavusi algos – vėliau pradėjau dirbti, o draugas jos jau gavo apie 1 tūkst. eurų. Mums tai – geri pinigai“, – sakė Alina.
Turi nepaprastą tikslą
„Esu išmaišęs daugybę šalių – Italiją, Airiją, Lenkiją, Kanadą. Dirbau pagal sutartis įvairiuose mėsos kombinatuose“, – sakė iš Ukrainos, Čerkasų, į Lietuvą kartu su žmona prieš 8 mėnesius atvykęs 55 metų Anatolijus Chomenka. Jis pasiguodė – peršalo dirbdamas mėsos perdirbimo įmonės ceche, kuriame temperatūra siekia vos kelis laipsnius – kaip šaldytuve.
„Gavau ausies uždegimą, geriu antibiotikus“, – lyg pasiteisino, kodėl tądien buvo ne darbe. Ir pridūrė: „Ukrainoje neliko normalių žmonių, joje daug depresijos, girtuoklystės.
Turėjau savo verslą, – perdirbome mėsą ir ja prekiavome. Tačiau mokesčių sistema taip surietė, kad nebeįmanoma buvo tęsti veiklos. Tarkim, uždirbdamas eurą dar 1,2 euro turėdavau sumokėti mokesčių. Būdavo labai gerai, jei sudurdavome galus – jei pavykdavo išvengti nuostolių.
Tačiau žmonių kantrybė turi ribas. Visi dirbti galintys ir norintys ukrainiečiai arba emigravo, arba rengiasi tai padaryti“.
A.Chomenka uždarė įmonę ir pradėjo gaudyti žinias apie Lietuvą. Mūsų šalis patraukli esą tuo, kad daug kas čia supranta rusiškai, taigi nėra kalbos barjero, kuris pakiša koją ieškant darbo Vakarų valstybėse.
Kiek ilgai jis dar dirbs įmonėje Kėdainiuose, priklausys nuo sveikatos. Anatolijus taip pat mielai padirbėtų ir vietos ūkininko laukuose bei sandėliuose.
