Vieta Žemaitijoje, kur sunku apsispręsti – bijoti ar grožėtis

„Keliaujame, – užkalbinti sušneko Aurimas ir Jovita. – Viešėjome Ariogaloje pas močiutę. Ir pamanėme, kad reikia pakeliauti – kur nors nuvažiuoti. Taip ir atsidūrėme Lyduvėnuose. Sunku patikėti, kad tai – Lietuva.“

Tai – jau Žemaitija. Lyduvėnus nuo Raseinių skiria maždaug 15 kilometrų. Tuo tarpu kelyje nuo Vilniaus iki šio miestelio reikėtų užgaišti apie porą valandų. Specialiai važiuoti – toloka, bet keliaujant po Lietuvą – pravartu.

Turizmo versle taip jau yra: keliauninkai gundomi aplankyti tai, kas yra „seniausia“, ilgiausia“, „didžiausia“, „plačiausia“.

Savo „-iausia“ turi ir Lyduvėnų tiltas. Virš Dubysos slėnio jis yra iškeltas į 42 metrų aukštį, taigi yra aukščiausias tiltas Baltijos valstybėse. Drauge jis yra ilgiausias tiltas Lietuvoje – juo riedantys traukiniai virš žemės būna pakibę kone 600 metrų.

Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) vadovo Alberto Stanislovaičio, šį tiltą ne šiaip sau yra sumanyta pritaikyti lankytojams.

Ekskursijos juo pasigrožėti ir šiuo metu yra organizuojamos, tačiau užlipti ant paties tilto leidžiama tik išskirtiniais atvejais.

„Sumanyta jį taip įrengti, kad žmonės galėtų vaikščioti apatine šio tilto dalimi ir apžvelgti Dubysos slėnį. Tai istoriškai, kultūriškai unikalus tiltas, esantis išskirtinėje vietoje – ten labai gražus kraštovaizdis. Joks apžvalgos bokštas neatstos tokios galimybės, nors ir būta minčių jį ten pastatyti.

Lankymas bus apribotas tik tiek, kiek patys žmonės pabūgs virš galvos važiuojančių traukinių. Kas norės, galės patiltėje palaukti, kol vagonai nutols. Bet nebebus jokios grėsmės pastovėti ant tilto ir po riedančiu traukiniu“, – sakė A.Stanislovaitis.

Jo teigimu, pagal sumanymą turizmo sezono metu „Lietuvos geležinkeliai“ įspės apie atvažiuojančius traukinius, – tikslaus jų judėjimo grafiko nėra.

„Tikėtina, kad tiltas bus atidarytas 2020-ųjų pabaigoje, nes daug laiko reikia skirti projektavimui. Tai sudėtingas inžinerinis įrenginys, kurį pritaikyti pėstiesiems nėra paprasta. Finansiškai tai nėra labai brangu, bet techniškai – sudėtinga. Traukiniai negalės būti stabdomi, taigi darbai turės būti atliekami netrikdant jų maršruto“, – kalbėjo VSTT vadovas.

Pasak „Lietuvos geležinkelių“ atstovo Gintaro Liubino, įmonė pernai, 2018-aisais, sutarė su VSTT įgyvendinti idėją – griežtai saugomą Lyduvėnų geležinkelio tiltą paversti lankytojams pasiekiama apžvalgos vieta.

„Prieš porą metų ypač didelio susidomėjimo sulaukė mūsų įmonės sumanymas surengti keletą proginių ekskursijų ant Lyduvėnų tilto.

2017-ųjų birželį organizavome atvirų durų dienas į ypatingus bendrovės objektus. Norinčiųjų užsiregistruoti pirmosioms ekskursijoms ant Lyduvėnų tilto buvo per tūkstantį, o 200 kvietimų buvo išgraibstyti per porą valandų.

Buvo akivaizdu, kad ši įspūdinga vieta būtų mėgstama, tad imta ieškoti galimybių, kaip saugiai atverti ją visuomenei. Taigi su VSTT buvo sutarta, kad „Lietuvos geležinkeliai“ pasirūpins tilto pritaikymu lankytojų poreikiams, o pati tarnyba – darbų finansavimu iš ES struktūrinių fondų“, – pasakojo G.Liubinas.

Šiemet gegužę „Lietuvos geležinkeliai“ pasirašė projekto „Lyduvėnų geležinkelio tilto techninio aptarnavimo tako pritaikymas lankytojams“ projektavimo darbų sutartį su konkursą laimėjusia bendrove.

Pagal sutartį projektavimo darbus numatoma užbaigti maždaug iki lapkričio vidurio.

Anot G.Liubino, parengus projektą bus pasirūpinta pradėti statybą leidžiančiais dokumentais, o 2020-ųjų sausį ketinama paskelbti rangos darbų pirkimo konkursą. Jeigu neatsiras trikdžių bei trukdžių, tikėtina, kad 2020-ųjų rudenį tiltas bus pritaikytas pėstiesiems.

Teigiama, kad medinę estakadą virš Dubysos slėnio 1916 m. pastatė vokiečių kariuomenė. Įdarbinti prie šio tilto statybų dirbo maždaug 2 tūkstančiai karo belaisvių.

Tai buvo vienas didžiausių medinių tiltų Europoje, tačiau dėl netvirtų medinių konstrukcijų netiko traukinių eismui. 1918 m. vokiečių valdžia pastatė plieninį tiltą, o ant jo iškėlė Vokietijos kanclerio Oto fon Bismarko statulą.

Iki Antrojo pasaulinio karo eismas Lyduvėnų tiltu buvo labai intensyvus: keleiviniai traukiniai per metus perveždavo 5-12 tūkstančių keleivių. Prekiniais traukiniais buvo gabenama daug krovinių.

Tilto, kaip technikos stebuklo, žmonės vykdavo pasižiūrėti iš įvairių Lietuvos vietų, – tiek traukiniu, tiek arkliais kinkytais vežimais. Į Lyduvėnus užsukdavo ir maldininkai, rugsėjį vykdami į Šiluvą – į Šilinių atlaidus.

Besitraukdami vokiečiai tiltą susprogdino, 1952 metais jis buvo atstatytas.