„Tai – problema, kurios negalėjome numanyti. Žmonės bijo išnuomoti būstą šeimai su vaikais“, – sakė A.Paukštys.
Taigi šiuo metu jis su žmona Irina vis dar dienas leidžia savo „Toyota“ automobilyje. Pasak Algio, mašina tebėra ir namai, ir biuras.
„Trečiadienio – rugsėjo 11-osios rytą dar kartą buvau susitikęs su „Vilniaus būtų ūkio“ darbuotojais, sunešiau pažymas, kurių tik reikėjo tam, kad galėtume gauti būsto nuomos kompensaciją.
Tai – netipinė situacija. Kadangi mano žmona Irina neturi Lietuvos pilietybės, jai kompensacija negalės būti mokama tol, kol iš migracijos tarnybos negaus leidimo laikinai gyventi. Bet vos tik išsinuomotume būstą, galėtume ir leidimą gauti, ir imtis darbų. Aš ir keturi vaikai kompensacijos dokumentus sutvarkėme – nuomai pinigų tikrai pakaks“, – štai tokiomis naujienomis pasidalino A.Paukštys.
Susikaupė ir nuoskaudos
„Jūs – fašistai. Čiuožkit iš čia į tą savo Lietuvą“, – ne tiek darbų stoka, kiek namo kaimynų ir kitų žmonių įžeidimai A.Paukščio šeimą paskatino persikelti iš Kaliningrado srities į Lietuvą.
Algiui – 57 metai, jo žmonai Irinai – 48-eri. Jų šeima šiuo metu vienija aštuonis žmones. Jauniausioji dukra Marija šiemet pirmą kartą pravėrė Vilniaus lietuvių namų mokyklos duris. Jos brolis Paulius, kuriam 12 metų, yra penktokas. Elizabetai šiuo metu – 16 metų, Antanui netrukus sueis aštuoniolika metų.
Antanui šie mokslo metai Lietuvoje – jau treti. Jis mokosi 11-oje Vilniaus lietuvių namų mokyklos klasėje. Tokią galimybę susirado jis pats, dalyvaudamas išeivijos lietuvių vaikų stovyklose.
Dar viena 26 metų dukra kol kas pasiliko Sovetske. Moteris augina 5 metų vaiką ir ketina jį leisti į Vilniaus lietuvių namų mokyklą. Bet tol, kol tėvai nesurado būsto Lietuvoje, ji nedrįsta išvažiuoti iš Kaliningrado srities.
Pagausėjo emigrantų vaikų
Pasak 11-oko Antano Paukščio, anksčiau jis lankė išlyginamąją klasę, todėl jam dar liko dveji mokslo metai, nors šiemet vaikinas švęs 18-ąjį gimtadienį.
„Lietuvių namų mokykla Vilniuje buvo mano tikslas. Sovetskas – nedidelis miestas, sunku buvo matyti, kaip jis miršta. Nebuvo priežasčių, kurios būtų sulaikiusios ir paakinusios mane pasilikti. Mano tėvai nustebo sužinoję, kad noriu persikelti ir mokytis Vilniuje. Bet tokį tikslą turėjau dar nuo vaikystės“, – sakė Antanas.
Pasak jo, šiemet Vilniaus lietuvių namų mokyklą pradėjo lankyti vaikai, su šeimomis atvykę iš JAV, Didžiosios Britanijos, taip pat NVS šalių – iš Rusijos, Baltarusijos.
Jo klasėje šiuo metu mokosi 18 mokinių, iš viso mokykloje – apie 440. Yra ir į Lietuvą grįžusių emigrantų vaikų, kuriems reikia išmokti lietuviškai – lankyti išlyginamąją klasę.
„Su vaikinais iš Sovetsko labai retai susisiekiu. Iš tiesų visi mano draugai yra čia, Lietuvoje“, – užsiminė vaikinas.
Nori kuo greičiau įsidarbinti
Lrytas.lt jau rašė, kad ši šeima, norėdama pradėti gyvenimą Lietuvoje, pateko į užburtą ratą: Algio žmona Irina, vyriausioji dukra ir anūkas neturi Lietuvos pilietybės. Tam, kad joms būtų suteiktas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, Migracijos tarnybai reikia pateikti duomenis apie gyvenamąją vietą: ilgalaikės nuomos sutartį ar įsigytą būstą. Tai atvertų galimybes įsidarbinti Lietuvoje.
Bet šeima susidūrė su tokiais sunkumais, apie kokius išvažiuodami iš Sovetsko nė nepagalvojo.
„Turime šiek tiek susitaupę pinigų, bet jie nieko nereiškia. Žmonės aiškina, kad esą turi skaudžios patirties – kad vaikai subraižys baldus ar sienas. Bandžiau juos patikinti, kad jei taip netyčia ir nutiktų, viską sutvarkysiu. Moku visus statybos darbus. Bet būsto savininkai tik pasako, kad perskambins vėliau ir to nepadaro.
Dar vienas „slidus niuansas“ – mes grįžtame gyventi į Lietuvą iš Rusijos. Ir žmonėms tai taip pat kelia kažkokį nepasitikėjimą“, – kalbėjo vyras.
Didieji apsistojo bendrabutyje
Šeima, ištikta rūpesčių dėl būsto, pirmiausia paprašė Vilniaus lietuvių namų mokyklos pagalbos. Pasak Algio, mokyklos direktorius vaikams leido jame apsistoti tol, kol tėvai suras gyvenamąją vietą.
„Esame šeima, norime gyventi kartu. Bendrabutis vaikams yra laikina išeitis. Mažoji Marija apskritai dar nieko nepažįsta ir bijo jame pasilikti, todėl po pamokų ją pasiimame ir kartu vežiojamės po miestą“, – užsiminė Algis.
Jie kreipėsi ir į Vilniaus miesto savivaldybę domėdamiesi, ar būtų galimybė gauti socialinį būstą. Anot pašnekovo, jiems buvo paaiškinta, kad be eilės tokią galimybę turi tik tos daugiavaikės šeimos, kuriose auga penki ir daugiau mažamečių vaikų.
„Tačiau mums buvo paaiškinta, kad už būsto nuomą kiekvienam, turinčiam Lietuvos pilietybę, bus mokama kompensacija. Taigi ji mums sudarytų 400 eurų – tiek nuomai beveik pakaktų, nedaug bereikėtų pridėti.
Brokeriai stengiasi mums padėti, bet jiems kol kas nepavyko“, – kalbėjo vyras.
Kompensacija mokama iškart
Pasak „Oppa“ nekilnojamojo turto agentūros brokerės Jurgitos Malekonienės, ji buvo suradusi nuomojamą būstą, tačiau jo savininkė nepanoro turėti reikalų su savivaldybe – jai nepriimtina buvo tai, kad A.Paukščiui dalį būsto nuomos kompensuotų savivaldybė.
„Man gaila. Tai nuostabūs žmonės. Tačiau labai dažnai būsto savininkai nusprendžia, kad šeimoms jo nenuomos, nes jos esą yra nemokios arba sugalvoja kitų priežasčių.
Apie tai, kaip savivaldybės skiria kompensacijas, nuomotojai turi mažai žinių. Jiems atrodo, kad šeimos bus nemokios, neįmanoma bus jų iškraustyti. O juk tai – didelis pliusas. Nes savivaldybės pastoviai moka tą mokestį – tai nuolatinės garantuotos pajamos“, – sakė J.Malekonienė.
Anot bendrovės „Vilniaus miesto būstas“ direktoriaus Tado Balsevičiaus, šeimai, auginančiai keturis mažamečius vaikus, socialinio būsto tektų laukti tikrai ne metus ir ne du – gerokai ilgiau.
„O štai nuomos kompensacija iškart galima naudotis. Susiradus būstą ir pasirašius ne trumpesnę kaip metų nuomos sutartį bei registravus ją Registrų centre, nuomos kompensacija pradedama mokėti po mėnesio“, – paaiškino T.Balsevičius.
