Čia jie savo pačių iniciatyva įsteigė dienos centrą vietiniams vaikams, o vėliau kartu pakvietė ir iš socialinių pašalpų gyvenančias jų motinas bei senjores darbuotis užimtumo namuose, kur kasdien už atlygį joms suteikiamas darbas.
Jau daugiau nei metus tose pačiose patalpose veikiantis dienos centras vaikams ir užimtumo namai rugsėjo 6 dieną, penktadienį, iškilmingai atidarė naujas erdves įsigytuose moduliniuose konteineriuose, kur perkėlė visą savo gamybą.
Į tokį renginį atskubėjo ir viešumoje po kadencijos pabaigos retai matoma buvusi šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri dar prieš trejus metus stebėjo šios iniciatyvos pradžią, o šiandien džiaugėsi jos sėkme ir tikino, kad tulpiakiemietės turėtų tapti pavyzdžiu visiems.
Įkūrė du centrus
Tulpiakiemyje iš viso gyvena apie 200 gyventojų, o iš jų kas dešimtas darbuojasi Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centro socialinės darbuotojos Linos Palčinskienės bei jos bendraminčių įkurtame užimtumo centre.
Iš pradžių, maždaug prieš trejus metus, tulpiakiemietės Vilmos Šidlauskienės iniciatyva pirmiausia buvo įkurtas dienos centras vaikams, padedantis jiems ištrūkti iš namų, kuriuose jų tėvai neretai girtaudavo, susirasti draugų bei veiklos.
Tiesa, šiek tiek daugiau nei prieš metus centro socialinė darbuotoja L.Palčinskienė su VšĮ „Lyderių karta“ atstovais Agne Tėvelyte-Petroniene bei Aurelijumi Deviatnikovu sumanė iš liūno ištraukti ir vaikų motinas bei tose pačiose patalpose įkūrė užimtumo namus.
Šie bendradarbiauja su dvejomis įmonėmis – „Lietuvos ryto“ bei „Grafijos“ spaustuvėmis – kurios už tam tikrą atlygį duoda moterims veiklos.
Kai kurios iš šių moterų (užimtumo namuose dirba tik vienas vyras) prisipažįsta, kad per visą savo gyvenimą nėra turėjusios darbo ir visą laiką gyvendavo ir versdavosi iš pašalpų, tad veikla joms padeda atsistoti ant kojų. O čia dirbančios senjorės džiaugiasi, kad atsirado proga ištrūkti iš namų ir pabendrauti su kitomis moterimis.
Darbuotojai čia galėdavo dirbti nuo ryto iki 14 valandos. Iki 18 valandos patalpas užimdavo vaikai. Po to kai kurios moterys čia vėl sugrįždavo baigti pradėtus darbus. Tačiau visai neseniai situacija pasikeitė, kai užimtumo namai persikėlė į naujai įsigytą modulinį konteinerį, kur ramiai atskirai nuo vaikų gali tęsti darbus.
Aplankė ir prezidentė
Į modulinio konteinerio oficialią durų atvėrimo ceremoniją atvyko ir prezidentė D.Grybauskaitė, kuri čia lankėsi dar prieš trejus metus ir stebėjo iniciatyvos gimimo pradžią. Prezidentė kalbėjo, kad tuomet Tulpiakiemyje buvo be galo daug socialiai remtinų šeimų, kurias sudarydavo į alkoholizmą ar kitas priklausomybes įnikę žmonės.
Vaikų, anot jos, čia tuomet buvo apie 40, tačiau jie nebuvo gerai prižiūrimi.
„Pamatėme ir išgirdome, kad yra žmonių, kurie rūpinasi tuo ir nori padėti vienas kitam. Kartais užtenka vieno ar dviejų žmonių, kad iniciatyva ar pasiaukojimas suburtų. Reikia pasitikėjimo žmonėmis.
Kalbėjausi su moterimis, kurioms, matėsi, tikrai yra labai sunku, kurios turi tikrai labai daug priklausomybių ir mėginau tiesiog labai nuoširdžiai pakalbėti su jomis akis į akį.
Atrodo, kad tai davė rezultatų ir labai džiaugiuosi, kad per trejus metus socialinės rizikos šeimų šiame regione sumažėjo daugiau nei perpus“, – rezultatu džiaugėsi D.Grybauskaitė.
Tačiau ji pridūrė sumaniusi Tulpiakiemyje apsilankyti dar kartą po to, kai išgirdo, kad čia įkurti ir užimtumo namai vaikų tėvams.
„Šitas pavyzdys įrodo, kad žmonių iniciatyva praktiškai be valdžios pagalbos (bet valdžia netrukdo, ir tai jau gerai) žmonės šauniai dirba. Aš labai džiaugiuosi, todėl ir tada globojau, ir dabar atvažiavau palaikyti šitų žmonių ir jiems padėkoti“, – susirinkusiems žurnalistams sakė prezidentė.
„Kitose šalyse tokie projektai vystosi gana sėkmingai, o pas mus jis vienas iš pirmųjų. Norėčiau, kad ir socialiai atsakingas verslas, ir žmonės palaikytų tokius projektus, nes tas darbas, gal ne per didelis, bet jis sudaro galimybę žmonėms jaustis reikalingais, šiek tiek prisidurti prie to pragyvenimo ir vaikams augti susitvarkiusiose, savarankiškose ir savimi pasitikinčiose šeimose.
Aš manau, kad pasitikėjimas savimi, savigarbos atsiradimas, kada galima iškelta galva žiūrėti kaimynui į akis, kada nejauti pasmerkimo, kad vaikai auga laimingi, kad jautiesi atlikęs savo pareigą šeimai, o bendruomenė susibūrusi ir vienas kitą visi pažįsta, kartu švenčia šventes, aš manau, kad tai yra didžiausia sėkmė valstybei“, – pridūrė ji.
Susidūrė su sunkumais
Užimtumo centro įkūrėja L.Palčinskienė, paklausta, kaip jai kilo idėja į vieną vietą suburti visus darbo neturinčius Tulpiakiemio gyventojus, pasakojo, kad socialine darbuotoja dirba jau 13-ka metų ir dėl to esą gerai žinojo vietos problemas bei įvairiais būdais ieškojo, kaip jas išspręsti.
Viena iš jos idėjų buvo suteikti jiems veiklos, tačiau iš pradžių teko gerokai pavargti, kol atsirado įmonių, norinčių bendradarbiauti ir suteikti darbo nepatyrusiems darbuotojams.
„Kaip aš sakau, reikia žmonėms duoti meškerę, o ne žuvį. Pasidalinau šia idėja su keliomis valdiškomis institucijomis, užimtumo tarnybomis, bet kažkaip nepatikėjo darbdaviai. Kadangi mes su Agne keletą metų pažįstamos, tą idėją pasakiau jai ir ji pasidalino ja su savo kolega Aurelijumi. Tai buvo tie žmonės, kurie patikėjo ir norėjo sumanymą įgyvendinti kartu.
Darbdviai klausė, ar mes suprantame, kokia čia atsakomybė, kad jie atlieka darbus ir užsienio įmonėms. Buvo baimė, ar žmonės iš socialinės rizikos šeimų galės atlikti kokį nors darbą. Pirmieji patikėjo UAB „Grafija“. Taip ir prasidėjo mūsų užsakymai“, – prisiminė užimtumo namų sumanytoja.
Dabar centre dirba 20 žmonių, nors norinčiųjų yra ir daugiau, tiesiog kartais jiems pritrūksta darbo. Visi jie turi išsiėmę verslo liudijimus, o labiausiai yra patenkinti tuo, kad darbas šalia, o ir laiką laisvai gali planuotis.
„Mūsų šūkis – kai tu negali pasiekti darbo, darbas pasieks tave“, – akcentavo L.Palčinskienė.
Džiaugėsi darbu
Lrytas.lt žurnalistai, apsilankę naujosiose patalpose, pakalbino ir kelias ten dirbančias moteris. Senjorė Elena tvirtino čia dirbanti nuo pat pirmosios užimtumo namų įkūrimo dienos.
„Namuose atsibosta sėdėti, vaikai suaugę, vyrą palaidojau, gyvenu vieniša su sūnumi. O čia – pramoga. Pakalbame, pabūname, pareinu pasikrovusi energijos. Labai patinka. Ir prie pensijos prisidedu, ji tai nedidelė. Darbas nesudėtingas, bet atsakingas, reikia atidžiai žiūrėti, kad nepadarytume klaidų“, – sakė ji.
Aštuonis vaikus auginanti Loreta taip pat džiaugėsi darbu prie pat namų, nes nuo pat 2000 metų ji teigė auginusi vaikus ir neturėjusi darbo, o ir transporto, su kuriuo galėtų nuvykti dirbti į miestą, šeima neturėjo.
„O ką, vaikai mokykloje, mama laisva. Labai patinka tas darbas, nes kitaip tektų važinėtis į Ukmergę, transporto nėra, autobusas vasaros metu važiuoja tik tris kartus... Čia galiu ir laiką pasiderinti“, – pasakojo moteris.
