Ir apžvelgė dabartines eilinių Rusijos gyventojų atostogų perspektyvas.
Jūsų dėmesiui – ištraukos iš minėtame laikraštyje paskelbto straipsnio „Kuriais metais įvyko revoliucija Mongolijoje? Paprasti sovietiniai piliečiai apie keliones į užsienį galėjo tik pasvajoti – bemiegėmis naktimis“
„Eiliniams SSRS piliečiams praktiškai buvo neįmanoma išvykti į užsienį. Tad neklasinėje visuomenėje susiformavo nauja hierarchija: žmonės, kuriems išvykti į užsienį leidžiama, ir tie, kuriems neleidžiama.
Aistrą keliauti rusai patenkino po 2000-ųjų metų, bet po to vėl buvo atšaukti į Krymą“, – rašo J.Čižova (Elena Chizhova).
„Sovietų Sąjungoje išvykos į užsienį buvo mažumos privilegija. Laikinąjį leidimą į laisvąjį pasaulį – vadinamąją išvykimo vizą – galėjo gauti toli gražu ne visi, o tik „patikimiausi“ ir „patikrinti“ žmonės, kurie ne tik kad nepaspruktų (paskutiniaisiais SSRS gyvavimo metais taip nutikdavo dažnai), bet ir nesuterštų sovietinio žmogaus gero vardo“.
„Žinoma, šios hierarchijos aukščiausią pakopą užėmė stambaus kalibro funkcionieriai – „atvirų vizų“ turėtojai. Šiai žmonių grupei priklausė ir televizijos kanalų specialieji korespondentai – žmonės, kurie galėjo ilgus metus gyventi užsienyje, tarkime, Niujorke.
Jie gynė šią privilegiją, įsikibę dantimis ir nagais, rengė reportažus apie „kapitalistinės realybės piktžaizdes“. Visi kiti piliečiai buvo pasidalinę į dvi nelygias kategorijas: „turintys leidimą išvykti į užsienį“ ir „neturintys“.
Beprotiškas ritualas
„Prieš išleidžiant į užsienį eiliniam Sovietų Sąjungos piliečiui tekdavo atlikti, mano galva, beprotišką ritualą, – pasakoja straipsnio autorė. – Jis turėdavo atsisėsti priešais specialią komisiją (jei neklystu, partijos rajono komiteto narius) ir laikyti savotišką „baigiamąjį egzaminą“.
Pasak tų, kam teko jį laikyti (man pačiai to daryti neteko), egzaminuotojai būdavo draugai komunistai – veteranai, kuriems nuolat trūkdavo visuomeninės veiklos.
Šie žmonės į patikėtą darbą žiūrėjo labai rimtai, ir jų užduodami „socialiniai-politiniai“ klausimai galėjo pastatyti į keblią padėtį bet kurį žmogų. „Pasakykite Zimbabvės Komunistų partijos pirmininko pavardę“ arba „Kuriais metais įvyko revoliucija Mongolijoje?“
Tačiau neteisingas atsakymas nebūtinai reiškė, kad tau nebus leista išvykti. Būdavo, kad žmogus gaudavo pylos, bet vis dėlto buvo išleidžiamas į užsienį“.
„Antrasis išvykimo ritualo etapas buvo vadinamasis instruktažas, kurio metu žmogui primindavo elgesio užsienyje taisykles: vaikščioti reikia ne po vieną, o, blogiausiu atveju, – po du, imti dovanas –nevalia. Už instrukcijų nesilaikymą galėjai palaidoti savo vėlesnių kelionių planus.
O kadangi kiekvienas vykstantis į užsienį žinojo, kad bus vienaip ar kitaip sekamas (kiekvienoje grupėje būdavo „nesnaudžiantis“ šnipas), nenuostabu, kad sovietiniai turistai užsienyje būdavo nervingi, o kai kada net įgąsdinti.
Kartą, 1990 metais, kai geležinė uždanga jau buvo sudraskyta, karštą vasaros rytą važiavau dviračiu Kopenhagoje ir pamačiau du jaunus vyrus, vilkinčius paprastai pasiūtais juodais kostiumais. Priartėjusi prie jų pakiliu tonu šūktelėjau: „Sveiki, žemiečiai!“ – ir pamačiau jų akyse išgąstį.
„Iš kur... jūs žinote, kad mes esame... iš Sovietų Sąjungos?“ Aš norėjau jiems paaiškinti, kad šią mintį man pakišo jų „laidotovių uniforma“, bet jie tik susižvalgė ir nėrė šalin – vyrukai akivaizdžiai pagalvojo, kad esu civiliais drabužiais vilkinti šnipė (kas gi daugiau galėtų važinėti dviračiu po Kopenhagą, vilkėdama šortus?!).
Danija buvo antroji užsienio šalis, į kurią aš buvau nuvykusi. Pirmoji buvo Suomija. Iki perestroikos tuose „kelionių žaidimuose“ aš nedalyvavau. Ir ne tik aš – tokių buvo daug.
Lengviau buvo neleisti sau galvoti apie kelionę į užsienį (ir apsimesti, kad Londonas ir Paryžius neegzistuoja), negu kęsti šią žeminančią ir nervus tampančią procedūrą.
Mes savo norus keliauti tenkindavome gimtojoje šalyje. Ypač kada buvo galima daug ką pamatyti savame Žemės rutulio šeštadalyje: Sakartvelas, Osetija, jau nekalbant apie Tolimuosius Rytus...
Imti viską vienu ypu
„Nusileidus geležinei uždangai situacija kardinaliai pasikeitė.
Daugelis, kam pavyko gauti pinigų, leido juos kelionėms. Beje, viena iš pagrindinių paskatų buvo baiminimasis, kad trokštama laisvė gali būti trumpalaikė, ir kelionės į užsienį vėl bus uždraustos, todėl negalima praleisti progos „nors šį bei tą pamatyti“.
„Posovietiniu laikotarpiu atsirado naujų apribojimų, tik dabar ne ideologinių, o finansinių. Palankiausioje padėtyje, kaip ir buvo galima tikėtis, atsidūrė „naujieji rusai“ – dažniausiai tie patys sovietiniai žmonės, tik dabar turintys apsčiai pinigų.
Anuomet buvo populiarus toks anekdotas. „Naujasis rusas“ išeina iš Luvro. Jį lydintis prancūzas klausia: „Na kaip, pone Ivanovai, ar patiko?“ Šis kiek pamąstęs atsako: „Visumoje neblogai. Nors skurdoka, bet švaru“.
„Pirmajame dešimtmetyje, aukštų naftos kainų laikotarpiu (iš papildomų valstybės pajamų tada išlošė visų kategorijų piliečiai), Rusijos žmonės atrado sau naują galimybę: atostogauti užsienio kurortuose.
Greta erdvaus buto, gražaus automobilio ir užmiestyje turimo nekilnojamojo turto atostogos užsienyje tapo priklausymo vidurinei klasei simboliu“, – pastebi straipsnio autorė.
Tarp Scilės ir Charibdės
Krymo aneksija, „šis pasaulinės reikšmės įvykis, pakeitęs ne tik valstybinę sieną, bet ir Rusijos „moralinį veidą“ civilizuoto pasaulio akyse, be kita ko, atsiliepė ir rusų poilsiui. Tai lėmė ne tik smarkus rublio kritimas, bet ir „imperinio patriotizmo“ didėjimas, skatinantis žmones praleisti atostogas ne užsienyje, o „gimtajame Kryme".
Tačiau euforija, susijusi su atostogomis Kryme, buvo trumpalaikė. Ir kaltos čia ne „svarbios politinės temos“, o prastas aptarnavimo lygis Kryme, kuris mažai tepasikeitė nuo sovietinių laikų.
Tiems, kurie yra įpratę atostogauti be rūpesčių Egipte ar Turkijoje, kur „viskas įskaičiuota“, sunku sugrįžti prie savitarnos vietinėje valgykloje ir ankštų kambarių privačiuose namuose, juolab, kad tokios atostogos kartais atsieina net brangiau už poilsį Šarm el-Šeiche ar Kapadokijoje.
Potencialius svečius gąsdina ir nešvari jūra: daugelyje Krymo miestų ir pakrančių rajonų vis dar neišspręsta nuotekų problema.
„Vis daugiau rusų, įspraustų tarp pigaus rublio Scilės ir patriotinių atostogų Kryme Charibdės (Kurševelyje ir Žydrajame Krante kasmet poilsiaujančių veikėjų šie „laikini sunkumai“, be abejo, neužgrius), grįžta prie vidaus turizmo, – pažymi straipsnio autorė.
– Mes, peterburgiečiai, tai stebime savo akimis: vietinių turistų srautas kasmet didėja, 2018 m. pusė iš 8,2 mln. turistų, apsilankiusių Sankt Peterburge, buvo iš Rusijos. Kiti vėl leidžia vasaros atostogas „dačiose“ (čia: SSRS laikų kolektyvinių sodų vasarnamiuose. – Red.) ir atideda keliones į užsienį geresniems laikams.
Kiek ilgai tęsis šis asketizmas – neaišku. Kaip ten bebūtų, pagunda praleisti atostogas Indijoje ar Filipinuose išlieka. Bet kol sienos yra atviros, šios „problemos“ negalima išspręsti iš principo.
O jei kokiai nors „valstybės galvai“ vis dėlto kils tokia mintis (suprask: išspręsti „problemą“ – uždaryti sienas. – Red.), tada vėl turėsime išvykimo komisiją.
Skirsis tik vienas dalykas: klausimus apie Zimbabvės politinę sistemą uždavinės ne SSKP veteranai, o pagyvenę partijos „Vieninga Rusija“ nariai“, – baigia savo pasakojimą rašytoja J.Čižova laikraštyje „Neue Zürcher Zeitung“.
Parengė Leonas Grybauskas
