Neseniai Lietuvą sukrėtęs atvejis Žiežmariuose, kai vietiniai pasipiktino planais kaimynystėje įrengti grupinio gyvenimo namus proto neįgaliesiems ar psichikos sutrikimų turintiems žmonėms, tik patvirtino, kad mūsų visuomenėje vis dar gajūs stereotipai.
Išankstinės nuostatos bei papildomi rūpesčiai neretai stabdo ir darbdavius, kai į duris pasibeldžia darbo ieškantis proto negalią turintis žmogus.
Tačiau kai kuriems turintiems intelekto sutrikimų pavyksta įsitvirtinti darbo rinkoje.
Kabinasi visomis keturiomis
Vilnietis 44-erių Kęstutis nuo spalio dirba kiemsargiu. Kaip sakė šį protinę negalią turintį vyrą pažįstantys žmonės, jis į gyvenimą kabinasi visomis keturiomis. Darbo dienomis kiemsargiaujantis Lietuvos karo akademijoje sekmadieniais vyras tokį pat darbą dirba dar ir kitoje vietoje.
„Nuo praėjusio spalio socialinė įmonė įdarbino mane kiemsargiu. Man šitą darbo vietą pasiūlė pažįstama savarankiško gyvenimo namuose.
Jau pirmąją dieną nebuvo jokio nerimo. Kolektyvas labai normaliai priima, darbas streso nekelia, tad viskas gerai“, – pasakojo Kęstutis.
Jis yra dirbęs ir kitur – kelerius metus nešiojo skrajutes, valė patalpas. Apie pirmąjį darbą Kęstutis sužinojo iš kambario draugo.
„Pamėginau ir aš – sekėsi, tik neapsikenčiau, kad žmonės varė iš laiptinių.
Jiems skrajutės buvo nereikalingos, todėl ir buvo nepatenkinti“, – apie pirmąją darbo patirtį pasakojo Kęstutis.
Išėjęs iš šios darbovietės vyras kitos ieškojo internetu. Tik nesėkmingai – paskambinęs sužinodavo, kad darbuotojo jau nebereikia. Susirasti valytojo darbą dideliame prekybos centre ir vaistinėje pašnekovui padėjo tokias paslaugas teikianti socialinė įmonė.
„Iš vaistinės išėjau, nes labai mažai mokėjo – tik po 15 eurų per dieną, o valyti salę sunku fiziškai“, – kalbėjo Kęstutis, kuriam ta pati įmonė padėjo įsidarbinti kiemsargiu.
Dvylika metų – ten pat
Klaipėdiečiai vienoje „Rimi“ parduotuvių gali sutikti Aleksejų. Jis yra pagalbinis darbuotojas – padeda tvarkyti pirkiniams skirtus vežimėlius, surenka krepšelius, nešioja dėžes, padeda surinkti popierius. Kaip jis pats sakė, jei tik reikia kam nors iš kolegų pagalbos, mielai padeda.
„Man patinka darbas. Mėgstu bendrauti su žmonėmis.
Būtų liūdna sėdėti namie ir nieko neveikti. Ir su kolegomis gerai sutariu, jie labai draugiški. Kai kurie tapo mano draugais“, – pasakojo vyras.
Dvylika metų parduotuvėje dirbantis Aleksejus anksčiau užsiimdavo tuo, kas pasitaikydavo – atlikdavo pavienius smulkius darbus. Protinę negalią turinčių darbuotojų „Rimi“ tinkle devyni.
Dauguma jų dirba asistentų pozicijose.
Kaip sakė įmonės atstovė Giedrė Buivydienė, tokie darbuotojai yra šiek tiek lėtesni nei kiti kolegos, kai kurie turi komunikacijos problemų. Tačiau pirkėjai dažnai net neįtaria, kad yra aptarnaujami neįgaliojo.
Namuose pabosta
Keturis kartus per savaitę vilnietė Laima savo keturiasdešimtmetį sūnų Rolandą kasryt veža į Mozūriškių kaimą Vilniaus rajone, o paskui pati skuba į darbą. Mozūriškėse įsikūrusios „Lobių dirbtuvės“, kuriose medžio dirbinius – žaislus, pakabus, žvakides, suvenyrus – gamina ir turintieji proto negalią.
„Geriau dirbti nei namie sėdėti. Namuose pabosta“, – sakė Rolandas. Jam patinka dirbti su medžiu – vyras išmoko frezuoti, šlifuoti, nesibaido ir dulkių siurbliu pasidarbuoti prireikus.
Be to, vyrui smagu pabendrauti su kitais.
„Lobių dirbtuvių“ darbuotojai moka sudominti, todėl Rolandas noriai eina dirbti“, – sakė jo motina.
Tai ne pirmasis sūnaus darbas – anksčiau jis dirbo spaudos įmonėje, karpė popierių specialiu aparatu.
„Parnešdavo algą ir džiaugdavosi uždirbantis“, – sakė moteris.
Dalytis darbais kaip lygūs su lygiais, padėti vieni kitiems. Tokiu principu remiasi katalikiškos bendruomenės „Lobių dirbtuvės“ kolektyvas.
„Intelekto sutrikimą turintiems žmonėms didžiausia motyvacija dirbti yra galimybė bendrauti, jiems labai svarbu, kaip į darbo rezultatus reaguoja artimieji, į įmonę atvykstantys svečiai.
Uždarbis taip pat teikia džiaugsmą. Galbūt ne visi suvokia pinigų vertę, bet tai, kad gali prisidėti prie šeimos biudžeto, yra svarbu“, – kalbėjo „Lobių dirbtuvių“ vadovė Vytautė Paškevičiūtė.
Ši įmonė norėtų ateityje proto negalios ištiktiems žmonėms suteikti socialines garantijas teikiančią darbo vietą, bet kol kas neįgaliųjų įtraukimas yra labiau ugdomoji veikla, su medžiu dirbantys žmonės gauna skatinamąją stipendiją.
„Neįgaliųjų tėvai paprastai prisibijo įdarbinimo, mat jų vaikai gali dirbti ribotą laiką, ne kasdien, tad pajamos nėra didelės. O tai, kad šeimos narys dirba, gali sutrukdyti gauti kompensaciją už šildymą“, – pasakojo V.Paškevičiūtė.
Mokosi virti kavą
O viešoji įstaiga Informacijos kaupimo ir sklaidos centras vykdo iš dalies ES finansuojamą socialinį projektą „Kavos galia“, kurio metu neįgalieji ruošia kavą ir ja vaišina miesto šventėse, o sekmadieniais – prie bažnyčių.
„Visuomenei norime parodyti, kad yra ne tik negalios, bet ir galios. Juk ne kiekvienas moka groti ar piešti. Užtat žmogus, kuris galbūt nemoka skaityti ar rašyti, geba paruošti kavą ir suplakti pieną“, – sakė centro direktorė Ramunė Lebedytė-Undzėnienė.
Balandį prasidėjęs ir metus truksiantis projektas skirtas 16–45 metų nedirbantiems protinę negalią turintiems žmonėms. Su „Kavos galia“ tikimasi jiems suformuoti ikidarbinius įgūdžius.
„Juk ieškodamas darbo ir pamatęs kavos aparatą žmogus jau žinos, kaip su juo elgtis. Tikimės, kad tokie įgūdžiai padės jiems integruotis darbo rinkoje. Galimybė išbandyti naują veiklą kai kuriems davė progą pagalvoti apie tai, kokią būsimą profesiją rinktis“, – kalbėjo R.Lebedytė-Undzėnienė.
Jai neteko susidurti su nepalankiu požiūriu – visi į kava vaišinančius neįgaliuosius puikiai reaguoja. Žmonės – nuo moksleivio iki senjoro – supratingi, o patys neįgalieji be galo didžiuojasi savo pasiekimais.
Ledus pralaužė mugėse
Tuo metu Alytaus profesiniame rengimo centre (PRC) nuo kovo veikia kepyklėlė, kurioje gardėsius ruošia ir trys proto negalios ištiktieji, dirbantys pagal terminuotąją sutartį.
„Tokiems žmonėms labai sunku įsidarbinti. Darbdaviai vis dar nepalankiai žiūri į juos, nors viešai tvirtina, kad tai nesvarbu. Vis dar gausu nuostatų, kad tas žmogus bus nepajėgus dirbti.
Akivaizdu, kad ne visi žmonės gali dirbti su neįgaliaisiais. Tam reikia jautrumo, empatijos, o tai ne visiems duota“, – svarstė Alytaus PRC profesijos mokytoja Edita Šidlauskaitė.
Kepyklėlė atidaroma kasmet keliems mėnesiams – tai užimtumo programos projektas. Kaip pasakojo E.Šidlauskaitė, prieš porą metų visuomenė šią žinią sutiko ne itin palankiai.
„Tai buvo galima suprasti iš komentarų internete, žmonės piktinosi, kad Alytuje darbo nepakanka sveikiems žmonėms, o čia, matote, neįgalieji dirba“, – sakė Alytaus PRC atstovė.
Ledus idėjos autoriai pralaužė eidami į viešumą – visas kolektyvas pradėjo dalyvauti mugėse įvairių švenčių proga. Tada miestiečiai galėjo susipažinti ir su tais, kurie paprastai sukdavosi gamybos ceche už durų.
„Siekėme, kad pirktų ne iš gailesčio, bet todėl, kad pyragai ir keksiukai – skanūs, estetiškai patiekti.
Išties alytiškiai pamėgo mūsų gaminius, traukia ir geras kainos ir kokybės santykis, užsisako kepinių šeimos šventėms.
Tai, kad klientai pas mus ateina dar kartą ir pagiria, labai motyvuoja mūsų darbuotojus. Jie tuomet supranta galintys išties daug“, – pasakojo E.Šidlauskaitė.
Misija – keisti mąstymą
Vilniuje prieš metus įsteigtą užkandinę „Pirmas blynas“ sostinės gyventojai netruko pamėgti.
„Dažniausiai žmonės pas mus užsuka paskatinti idėjos, susijusios su neįgaliųjų įdarbinimu, tačiau antrą kartą pavalgyti grįžta, nes jiems čia skanu“, – lrytas.lt yra pasakojęs blyninės įkūrėjas 29 metų olandas Timas van Wijkas.
Tiesa, pradžioje kolektyvui teko susidurti su išankstine nepalankia nuomone.
„Turėjome keletą klientų, kurie pamatę darbuotojus suabejojo, ar nori čia būti, ir svarstė, ar išeiti, ar pasilikti“, – pasakojo Timas ir pridūrė, kad jo misija ir yra keisti žmonių mąstymą.
Darbuotojų tėvai jam sako, kad vaikai tapo laimingesni, grįžę namo dažnai pasakoja apie darbą.
Kartais piktnaudžiauja neįgaliųjų patiklumu
Teisininkas Aidas Gudavičius (nuotr.) tik patvirtino, kad rasti darbą protinę negalią turinčiam žmogui – didelė problema, nes tokių darbuotojų darbdaviai vengia.
„Pasitaiko, kad tie, kurie darbą vis dėlto suranda, būna išnaudojami. Tarkime, susitariama dėl mažesnio darbo krūvio, nei tenka dirbti iš tiesų. Apskritai darbo krūvio apskaitos pažeidimai XXI amžiuje – ne retenybė. O versdami ilgiau dirbti neįgaliuosius darbdaviai aiškina, kad jie padaro mažiau nei kiti.
Piktnaudžiaujama ir protinę negalią turinčių žmonių patiklumu – liepiama pateikti prašymą, kad savo noru išeina iš darbo, nors žmogus galbūt apskritai neketina darbo mesti“, – pavyzdžius vardijo teisininkas.
Jis pripažino ir tai, kad kartais nepavyksta išvengti keblių situacijų ir todėl, kad su dalimi neįgaliųjų sunku susitarti, mat jie kitaip supranta pareigas.
„Be to, kad gautum subsidijų, turi įgyti socialinės įmonės statusą. O tam tenka nueiti kryžiaus kelius. Subsidijos įdarbinant neįgaliuosius Lietuvoje beveik neveikia, nėra asistentų, todėl darbdaviai ir vengia tokių darbuotojų“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo A.Gudavičius.
