Užimtumo tarnybos (UT) duomenimis, pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvos darbdaviai ieškojo 1914 siuvėjų, kailininkų ar kepurininkų, o į šias vietas taikėsi vos 621 tokį amatą mokantis žmogus.
Vilniuje paklausa buvo didžiausia: reikėjo 936 darbuotojų, o siūlėsi 132 žmonės.
Kad tai įprasta vaga, UT numatė ir savo prognozėje šių metų pradžioje. Tuomet buvo pabrėžiama, kad siuvėjų stygius šįmet bus justi net 45 savivaldybėse iš 60-ies. Didelis jų trūkumas kamuos darbdavius 31 savivaldybėje.
Įsidarbino per vieną dieną
Kad siuvėjai paklausūs darbo rinkoje, savo pavyzdžiu gali patvirtinti vilnietė Virginija Čerabiejienė. Ji siuvėjos pažymėjimą įgijo liepos 31 dieną, tą pačią dieną nuskubėjo į darbo pokalbį, o rugpjūčio 1-ąją jau ėjo į darbą.
Profesinės patirties V.Čerabiejienė turi tik tiek, kiek jos įgijo aštuonis mėnesius mokydamasi profesinio rengimo centre, į kurį jai patarė kreiptis UT specialistai.
Moteris rinkosi iš dviejų variantų – į tiek įmonių ji kreipėsi susiradusi jų darbo skelbimus.
Pirmiausia Virginija pasikalbėjo su masinės gamybos įmonės atstovais, tačiau supratusi, kad jai reikės nuolat atlikti vieną operaciją, nutarė, kad jai tai netinka, mat nebegalės tobulėti.
O antrasis variantas – nedidelė, pagal individualius užsakymus siuvanti įmonė – moteriai pasirodė patrauklus. V.Čerabiejienė jau savaitę ten siuva moteriškus drabužius.
Atlyginimas kol kas nėra didelis, bet Virginija didelių pinigų kol kas ir nesitiki: „Pirmiausia turiu parodyti, ką moku.“
30-metė moteris siuvimo aistrą pajuto susilaukusi vaikų. Tuomet ji, iki tol 6 metus dirbusi įmonėje „L’Occitane“ Jungtinėje Karalystėje, pradėjo siūti atžaloms.
Fabrike dirbti nenorėjo
Jurbarkiškė Jovita Sutkuvienė prieš tapdama siuvėja dirbo savivaldybėje socialine darbuotoja. Motinystės atostogos viską apvertė aukštyn kojomis – moteris pradėjo siūti kepures, o ilgainiui suprato nenorinti ties tuo sustoti.
„Tiesiog atradau save siūdama“, – paaiškino siuvimo pamokas uoliai lankiusi moteris.
Siuvėjos darbo įmonėse J.Sutkuvienė neieškojo – nenorėjo turėti viršininkų, neviliojo jos ir monotonija dideliame fabrike, o ir privačios pamokos įpūtė drąsos. Moteris nutarė kurti savo įmonę. UT, įvertinusi jos verslo planą, suteikė finansinę paramą.
31 metų moteris savo siuvykloje sukasi jau dvejus metus, o dabar jau ketina pati tapti darbdave – dairosi pagalbininkės.
„Užsakymų daugėja, žmonės nebenori laukti po dvi savaites, tad supratau, kad viena nebespėju“, – aiškino J.Sutkuvienė.
Savo siuviniais ji prekiauja internetu, dažnai juos perka ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir mūsų emigrantai, įsikūrę Airijoje, Jungtinėje
Atbaido monotonija
Kaip sakė „Utenos trikotažo“ generalinis direktorius Algirdas Šabūnas, rinkoje padėtis tokia, kad siuvėjai renkasi darbdavius, o ne darbdaviai – juos.
„Utenos trikotažas“ siuvėjų stygių ypač jaučia pastaruosius trejus metus – per šį laiką gamybos mastas išaugo daugiau nei 70 proc.
„Mūsų įmonė yra viso ciklo fabrikas. Utenoje dirba 800 žmonių, apie 250 iš jų – siuvimo ceche.
Mums siuvėjų labai reikia, kad galėtume užtikrinti visą grandinę – nuo audinio gamybos iki gatavo drabužio.
Pritrūkus siuvėjų būtų ribojama mūsų visos įmonės veikla“, – aiškino A.Šabūnas.
Dar neseniai „Utenos trikotažas“ skelbė ieškantis 40 siuvėjų.
Fabrikas atveria duris kvalifikuotiems darbuotojams, mat pasirengti patiems užtruktų pernelyg ilgai – apie dvejus metus.
„Lietuviai, kaip ir vakarų europiečiai, į šią profesiją nebežiūri kaip į patrauklią. Šis darbas – gana monotoniškas. O jaunimas labiau mėgsta kompiuteriais žaisti, negu sėdėti ir siūti prie įrenginio.
Ne viena gamybos šaka susiduria su skeptišku jaunimo požiūriu“, – problemą narstė A.Šabūnas.
Be to, pabrėžė jis, 50 metų veikiantis fabrikas turi nemažai seniai dirbančių žmonių, kurie ilgainiui išeina į pensiją, – kasmet apie dvidešimt. Tad tenka laužyti galvą, kaip rasti, kas juos pakeistų.
Prisiviliojo vietnamiečių
Žiojinčią spragą „Utenos trikotažas“ pildo atsiveždamas siuvėjų iš užsienio.
„Siuvėjų stygių jaučia ne viena ES šalis. Tarkim, į Lenkiją vyksta dirbti siuvėjai iš Ukrainos. Mes turime dairytis toliau, mat Lenkijos rinka atviresnė ukrainiečiams“, – apgailestavo įmonės vadovas.
„Utenos trikotažas“ šiemet įdarbino 15 siuvėjų iš Vietnamo, daugiausia tarp jų – vyrų.
„Jei viskas klostysis gerai, tikimės šį skaičių kitais metais padidinti iki 40-ies, kad suformuotume vieną siuvimo liniją“, – sakė A.Šabūnas.
Jis patikino, kad vietnamiečiams siuvėjams taikomi tie patys atlyginimo skaičiavimo kriterijai ir socialinės garantijos kaip ir lietuviams.
„Vietnamiečiai mums atsieina brangiau, juk mokame įdarbinimo agentūrai, kuri užsiima atranka, dokumentų sutvarkymu, pagelbėja jiems keliaujant į Lietuvą“, – aiškino fabriko vadovas.
Anot A.Šabūno, mažiau patyrę ir ne taip našiai dirbantys siuvėjai uždirba daugmaž minimalią mėnesio algą, o jau įgudę – ir 800, ir tūkstantį eurų į rankas.
„Našiausių siuvėjų atlyginimai kartais lenkia ir specialistų algas“, – pabrėžė vadovas.
Priima nepatyrusį jaunimą
Marijampolės įmonė Vidos studija turi 20 siuvėjų.
Siuvykla paltus, sijonus, sukneles, švarkus siuva pagal užsakovų nurodymus, o paskui drabužiai iškeliauja į užsienį.
Įmonės šeimininkė Vida Sabaliauskienė džiaugėsi, kad darbuotojų jai nestinga.
Bet taip yra tik dėl vienos priežasties – ji, turėdama didelės patirties dirbant su drabužių dizainu, priima į darbą nepatyrusias siuvėjas ir pati jas moko.
V.Sabaliauskienė sakė, jog daug kas nustemba išvydęs, kad pas ją dirba jaunos siuvėjos.
„Nebijau priimti į darbą jaunimo. Taip, vargo nemažai, reikia mokyti, ne visi išmoksta, bet jeigu matai, kad žmogus motyvuotas, žinai, kad išmoks.
Tarkim, priėmiau merginą, ji išmoko atlikti vieną operaciją, bet labai stengėsi, tobulėjo, kol išmoko atlikti viską. Neseniai susiradau dar dvi trisdešimtmetes siuvėjas, matau, kad jos motyvuotos.
Siuvimas yra nuvertintas, o juk tai darbas, kuriam reikia galvą turėti. Be to, tai juodas darbas“, – kalbėjo siuvyklos vadovė.
V.Sabaliauskienė sakė, jog padėtį iškraipė ir tai, kad prieš kelerius metus įmonės daug užsakymų perleisdavo Kinijai.
„Mano siuvykla nei didelė, nei maža. Kolektyvo nenorėčiau nei didinti, nei mažinti. Tai tinkamas dydis – mat galime imtis ir mažų, ir didesnių užsakymų“, – kalbėjo verslininkė.
Didžiausias stygius – Vilniaus apskrityje
Užimtumo tarnybos (UT) duomenimis, daugiausia darbo pasiūlymų siuvėjams, kailininkams ir kepurininkams šiemet registruota Vilniaus apskrityje – 936, Kauno – 381, Šiaulių – 181 ir Alytaus – 114.
Mažiausiai darbo vietų siuvėjams registruota Tauragės apskrityje – 6, Utenos – 52, Telšių – 54, Kauno ir Klaipėdos – po 62 ir Panevėžio – 66.
Praėjusiais metais į UT kreipėsi 6324 asmenys, turintys siuvėjo kvalifikaciją, tačiau iš jų tik 1003 asmenys ieškojo tokio darbo. Užimtumo tarnybos registre buvo 4058 siuvėjams skirti darbo pasiūlymai.
Pernai Užimtumo tarnybos mokymosi parama pasinaudojo ir siuvėjo amato pradėjo mokytis 0,5 tūkst. asmenų, šiais metais per sausio–liepos mėnesius – 220 asmenų.
Darbdaviams siūloma pasinaudoti pameistrystės mokymo forma, kai įdarbinę žmogų ir jį parengę jie gauna subsidijas darbo užmokesčiui.
Jaunimas neskuba mokytis siuvėjo amato
Bendrojo priėmimo į aukštąsias ir profesines mokyklas rezultatai neguodžia darbdavių, tačiau šiemet mokytis siuvėjais pradės daugiau jaunuolių.
2017 m. Lietuvos profesinio rengimo įstaigose buvo vykdoma 20 siuvimo programų (siuvėjo, siuvinių gamintojo, siuvėjo modulinė), mokytis pagal jas pradėjo 301 žmogus.
2018 metais įregistruota irgi 20 programų, pasirašytos sutartys su 310 mokinių.
2019 m. per pagrindinį priėmimą sudarytos 396 sutartys, programų – 26-ios.
