Apie 150 tūkst. lankytojų per metus. Bene tiek jų pravažiuoja minėtu keliu, sukdami ratus po lankytinas Žemaitijos nacionalinio parko vietas, neaplenkia neįprasto sodo. Į jį specialiai atvažiuoja ir vestuvininkų. Jie eina, fotografuojasi ir elgiasi visiškai kitaip, nei įprasta.
Čia nėra kapų, čia – praeities dvelksmas, kuris verčia žmones kitaip elgtis.
Pažadėjo ir ištesėjo
Tai Litvakų atminimo sodas, kurį Žemaitijos nacionaliniame parke sodinti pradėjo paskutinis Plungės žydas – tautodailininkas Jakovas Bunka. Jis mirė sulaukęs 91-metų, 2014-aisiais, ir darbus, kuriuos jis buvo sumanęs, šiuo metu tęsia jo sūnus Eugenijus.
„Mano šviesaus atminimo tėtis Jakovas buvo žydas, mama – žemaitė, mergautinė jos pavardė buvo Vaitkutė. Taigi esu „maišytas“: kai reikia, esu žemaitis, kai reikia – esu žydas, rusas, vokietis ar net juodaodis. Nes visada esu tų pusėje, kuriuos skriaudžia“, – pratarė Žemaitijoje, Plateliuose gyvenantis žurnalistas, rašytojas, kraštotyrininkas 68 metų Eugenijus Bunka.
Jis nupasakojo neįtikėtiną, skaudžiais praradimais paženklintą savo giminės istoriją. Apie senelį Leibą Bunką, kilusį iš Šilalės, kuris buvo savanoris 2018-aisiais. Po to jis buvo nusiųstas į Plungę kurti pasienio žandarmerijos bei joje surado savo gyvenimo meilę.
Prakalbo apie Sibirą, karą, senelio žūtį. Apie iš karo grįžusio paskutinio žandarmerijos kareivio J.Bunkos – savo tėvo pažadą įamžinti išžudytų žydų atminimą.
„Jis visą gyvenimą tuo rūpinosi, pasitelkęs savo kūrybą. Tėtis buvo tautodailininkas – medžio drožėjas, ir specialiai sukurtas skulptūras statė masinių žudynių vietose. Po jo mirties man tenka tęsti tai, ko jis ėmėsi“, – sakė E.Bunka.
Litvakų atminimo sodas yra vienas tų tęstinų darbų, susijusių su Lietuvoje gyvenusių žydų atminimo išsaugojimu.
Šis sodas buvo pradėtas kurti už Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo lėšas įsigijus Medsėdžių kaime seną sodybą bei 6 hektarus žemės.
„Mano tėčio įkurto fondo moto – tai vieno iš žydų, išsigelbėjusio iš Vilniaus geto, žodžiai: „Svarbu, kad pasaulis žinotų, kaip mes žuvome, bet dar svarbiau – kad žinotų, kaip mes gyvenome“.
Tas „gyvenome“ man labiausiai ir rūpi. Nes žmonės apsiprato su kalbomis apie holokaustą, apie masines žydų žudynes. Tuomet, kai visą laiką tai kartojama, pasidaro įprasta, tolima, nebesvarbu“, – užsiminė Eugenijus.
Perkant žemės sklypą būta ir užmačios jame esančius pastatus perstatyti – kada nors, sukaupus daugiau lėšų, įrengti etnografinę žydų sodybą. Bet kadangi pinigų tiek nepagausėjo, kiek reikėtų, visas dėmesys šiuo metu yra sutelktas į išskirtinį sodą.
Bendruomeniškių obelys
Šis sodas – tai Lietuvos žemėlapio kontūras, apsodintas nuolat žaliuojančiais augalais. Vietovėse, kuriose buvo įsikūrusios žydų bendruomenės, yra „pasodintos“ kalvio, tautodailininko Artūro Platakio iškaltos metalinės obelys.
Šiuo metu sode jų yra 50, – paskutinė pasodinta Rietavo bendruomenei atminti.
„Šiame sode turėtų „nokinti atminimo vaisius“ apie pustrečio šimto obelų. Tačiau fondas neturi tiek pinigų, kad visas jas galėtų pats pasodinti. Žinią apie galimybę įamžinti protėvių atminimą – apie kuriamą sodą esame išsiuntinėję litvakams – užsienyje gyvenantiems Lietuvos žydams. Vienus ji pasiekė, kitų – gal ir ne. Tad kol kas per metus išdygsta vos po dešimt obelų. Mažoka.
Prie kiekvieno obuolio, simbolizuojančio žydų bendruomenę bei šeimas, yra du lapai. Ant vieno užrašyta, kokia tai bendruomenė, o ant kito lapo – kas yra sodininkas: išraižyta sumokėjusio pinigus už šį įamžinimą žmogaus vardas ir pavardė.
Pamažu garsas apie šį sodą sklinda po pasaulį, bet yra ir tokių žmonių, kurie pagalvoja, jog čia „kažkas daro kažkokį verslą“. Ir tik pamatę, kaip viskas atrodo, pakeičia nuomonę“, – kalbėjo E.Bunka.
Neatsigina nerimo
Eugenijus – racionalus. Jis neignoruoja savo metų ir to, kad, jam iškeliavus, sodu rūpintis nebebus kam. Štai todėl jis pamažu dėlioja ateities planus – augina sumanymą perkelti sodą į Šeduvą, kur kuriamas didelis visos Lietuvos žydų memorialas bei muziejus.
„Tikėtina, kad per metus kitus obelų kiekis dabartiniame sode pasieks kokį šimtą ir kad garsas apie jį pasaulyje pasklis daug plačiau. Tačiau taip gali nutikti, kad sodo nebebus kam prižiūrėti. Todėl turiu pasirūpinti jo ateitimi.
Etnografinės žydų sodybos idėjos tenka atsisakyti – nėra jai lėšų. Bet toks ir buvo sumanymas – jei nepavyks, tai fondo investicija išliks. Pardavus žemę bus galima pinigus panaudoti kitokies darbams, skirtiems žydų atminimui išsaugoti“, – nerimu pasidalijo E.Bunka.
Tai ir dabar yra daroma – Plungės žydų atminimas yra įamžintas ir kitose šio miesto vietose, stengiantis palikti kuo daugiau ženklų apie čia gyvenusią stiprią bendruomenę. Ir žmonės, kurie keliauja po Žemaitiją, gali visa tai pamatyti.
Pavyzdžiui, pernai Plungėje buvo minimas pirmosios elektrinės šimtmetis, ir ta proga E.Bunkos sumanymu, Dariaus ir Girėno gatvėje buvo pastatytas šiai datai skirtas paminklas.
„Plungės elektros stotis buvo įkurta dvaro vandens malūne, kurį tuomet nuomojosi Mendelis Zaksas. Vėliau ją rekonstravo Hackelis Zaksas. Malūno ir elektros stoties varomoji jėga buvo trys vandens ratai, sumontuoti virš Babrungo upės. Taigi senieji plungiškiai elektros lemputes ir dabar vadina zaksinėmis“, – sakė E.Bunka.
Geležinkelio stotyje, perone 2017-aisiais buvp iškeltas paminklas geležinkelio Plungėje 80-mečiui paminėti. Ant jo yra įrašyta žydiška pavardė – Plungės burmistro Hiršo Meco – žmogaus, kuris pasistengė, kad tiesiamas geležinkelis pasiektų šį Žemaitijos miestą.
Plungėje 1914-aisiais gimė pirmąją širdies operaciją Lietuvoje padaręs chirurgas Borisas Efrosas – ant pastato Vytauto gatvėje, kur kažkada stovėjo Efrosų namas, dabar pakabinta jo atminimui įamžinti skirta lenta.
„Tuo metu, kai fondui dar vadovavo mano jaunesnysis brolis (jis mirė 2008-aisiaisi), buvo nutarta padovanoti miestui skulptūrą, skirtą visiems buvusiems Plungės gyventojams atminti. Iki 1941-ųjų liepos šiame mieste maždaug pusė gyventoju – per 2200 žmonių buvo žydai, kurie darniai sugyveno su lietuviais.
Tai akmeninė šaligatviu žingsniuojančio žmogus skulptūra, kuri dabar stovi Telšių gatvėje. Prie jos už pusmetrio guli akmuo, ant kurio ir žemaitiškai, ir vietinių žydų kalba užrašyta: „Visiems doriems plungiškiams“.
Brolis anuomet suraitė laišką Plungės savivaldybei, kad nori padovanoti tokią skulptūrą, bet taip ir nesulaukė jokio atsako. Galop paėmiau ir naktį, atvežęs skulptūrą, pastačiau ją ant šaligatvio.
O tada ir prasidėjo – buvo įkurta darbo grupė, buvo ginčų, buvo pykčio. Bet galop buvo pritarta, kad skulptūra liktų ten, kur ir stovi, bet su sąlyga – be jokio užrašo. Esą, jis netinka, nes Plungėje „buvo nedorų žmonių, kurie gali įsižeisti“.
Užtat radome neprastą sprendimą – akmuo buvo paguldytas ne savivaldybės, bet privačioje žemėje“, – šyptelėjo pašnekovas.
Žudynių vietos
Ir vis dėlto Plungės ir jos apylinkių istorija turi ne vieną juodą dėmę – 1941-ųjų liepą šis miestas sumažėjo perpus. Jame nebeliko žydų bendruomenės.
Vieną masinių žudynių vietų, kurioje palaidota 30 Platelių žydų, žymi 1986-aisiais Jakovo Bunkos sukurta skulptūra – Mozė, nešinas 10 Dievo įsakymų, besileidžiąs nuo Sinajaus kalno.
„Originali medinė skulptūra ilgainiui supuvo, todėl pernai jos vietoje buvo pastatyta kopija. Tai – sunki vieta, pro kurią eidami žmonės persižegnoja, jei vyrai – tai ir kepurę nusiima.
Ne per toliausiai, Laumalenkos miške už Platelių, yra 90 nužudytųjų kapavietė. Tačiau to, kas ten guli nužudyti, niekas nežino.
Per stebuklą valstybiniame archyve radau 1939-ųjų Platelių gyventojų sąrašą. Tad žudynių vietoje iškaltos ne tik aukų, bet visų 1939 metų pabaigoje Plateliuose gyvenusių žydų sąrašas. 99 procentai jų guli masinėse kapavietėse“, – sakė E.Bunka.
Didžiausia masinių žudynių kapavietė yra greta Plungės, Kaušėnuose. 1941-ųjų liepą ten buvo sušaudyta 1800 Plungės žydų.
Tai pirmoji vieta Lietuvoje, kur memoriale įrašytos žuvusiųjų pavardės. Ir tuo pačiu – pirmoji vieta Lietuvoje, kur pagerbti žydų gelbėtojai jiems skirtoje alėjoje. Tai taip pat E.Bunkos sumanymas – sukalti stulpelius su lentelėse įrašytais žmonių vardais, pavardėmis ir gyvenamosiomis vietovėmis.
„Griaunant sinagogą pavyko išsaugoti plytas, kiekvienam žuvusiam jų teko po vieną. Iš jų sumūryta sienelė simbolizuoja išvyniotą Torą. Kaušėnuose mano tėtis pastatė ir pirmąją skulptūrą, o kitos buvo sukurtos vėliau, surengus skulptorių plenerą“, – užsiminė E.Bunka.
Žemaitijos metai
Prieš 800 metų pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Žemaitijos (Samogitia) vardas, todėl 2019-aisius nuspręsta paskelbti Žemaitijos metais. Portalas lrytas.lt kviečia iš arti susipažinti su šiuo savitu kraštu, atrasti stulbinančias Žemaitijos vietoves, pažinti žymiausius žemaičius ir net ėšmuokt žemaitėškā rokoutėis. Pasinerkite į vasaros nuotykius, istorijas ir pramogas interaktyviame Žemaitijos žemėlapyje kartu su lrytas.lt!
