Apie šį Lietuvos turgų jau sklinda legendos – vokiška kokybė už suderėtą kainą

Nuo Vilniaus – 265, nuo Klaipėdos – apie pusšimtį kilometrų. Toks atstumas skiria didžiuosius miestus nuo Rietavo, tiksliau – nuo visiškai greta jo, Sauslaukio kaime, esančio turgaus.

Jame rikiuojasi vokiečiams neįtikę ar nebereikalingi daiktai, kurie Lietuvoje pradeda naują gyvenimą.

„Beržinis stalas ir keturios kėdės – tai senas, bet neįtikėtinas mano atradimas. Rietavo turguje už visa tai mokėjau apie 755 eurus. Jei pats būčiau tokį stalą daręs, be kokių 4300 eurų apie pardavimą nė negalvočiau.

Tai – originalūs baldai, ypač kruopštaus meistro rankų darbas, juose įspausti ir jo inicialai“, – prieš kelerius metus įsigytus baldus aprodė Kelmės rajone, Vaiguvoje, gyvenantis medžio dirbinių meistras Aivaras Norbutas.

Jis įspūdingą komplektą pirko Sauslaukyje, į kurį nuvyko ir „Lietuvos rytas“.

Vienose lentynose – krūvos lėkščių, puodelių, salotinių, pietums skirtų indų rinkinių. Kitose – eilės lygintuvų, kavos virimo aparatų, sulčiaspaudžių ir kitokių elektrinių virtuvės prietaisų.

Ten pat – lyg prie scenos išrikiuotos kėdės, vienos jų kaina sukosi apie 12 eurų. Prie angaro sienos glaudėsi didžiulis minkštųjų svetainės baldų komplektas. Kainos lipduke švietė 260 eurų įrašas.

„Už kiek parduotumėte?“ – desertams skirtą taurę mergina ištiesė pardavėjui. „Už eurą“, – pratarė Rietavo turgaus naudotų vokiškų baldų paviljone besidarbuojantis Rimantas.

„Bet jos kraštelis nuskilęs“, – mergina pasukiojo taurę rankoje. „Tada už 50 centų“, – ir eurą gavęs vyriškis ištiesė pirkėjai grąžą.

Rimantas – turgaus senbuvis. Jis yra įsigijęs verslo liudijimą, kad galėtų pagelbėti ten pat dirbančiam žentui.

„Yra žmonių, kuriems patinka sendaikčiai. Jie ieško senų laikrodžių, išskirtinių baldų, bet tokių pirkėjų užsuka vis rečiau. Sendaikčiai – brangūs, o paprasti žmonės neturi daug pinigų. Tad dažniausiai jie perka paprastesnius daiktus – naudotus staliukus, stalus, spinteles, indus.

Atvažiuoja ir verslininkų, pas kuriuos dirba baltarusiai ar ukrainiečiai. Jie prisiperka čiužinių, kad turėtų ant ko darbininkus suguldyti“, – pasakojo Rimantas.

Ko gero, verta sukarti ir ilgesnį kelią į Rietavą, jei dvigulis storokas naudotas čiužinys baldų iš Vokietijos paviljone kainuoja 20 eurų. O jei kam nors prireiktų dvigulės lovos, tai jos rėmą, pagamintą iš gryno medžio, ten pat galima įsigyti už 120 eurų.

Reikėtų ir veidrodžio? Įrėminto į medinį rėmą jo kaina siekė 48 eurus. Mechaninė siuvimo mašina atsiėjo 55 eurus.

„Ilgas trijų dalių stalas kainavo 95 eurus – greitai jį pardaviau, nes baldai, nors ir nenauji, geros kokybės.

Visi atgabenami iš Vokietijos. Ir ne gatvėse jie surinkti, kur paprastai atsiduria tai, kas vokiečiams nebereikalinga. Mūsų partneris Hansas suveža tai, ką vokiečiai palieka pardavę savo namus: laikrodžius, etažeres, sekcijas, spintas, koridoriaus baldus, indus.

Tačiau pastebėjau, kad vokiečiai nemėgsta minkštųjų svetainės baldų, kuriuos būtų galima ištiesti ir paversti lovomis. Tie kampai, kurie patenka pas mus, skirti tik sėdėti“, – asortimentą apžvelgė pardavėjas Rimantas.

Kol su juo kalbėjomės, pasiderėjusi su jo žentu sutuoktinių pora įsigijo nedidelę komodą už 110 eurų.

„Ieškojome spintelės voniai, o radome komodą. Ant jos norime pastatyti kriauklę. Svarbiausia, kad ši komoda medinė, o ne faneruota – kokybiška, graži ir tvirta“, – pasidžiaugė iš Klaipėdos į Rietavo turgų atvykusi Kristina.

„Specialiai važiavome į turgų – ieškojome lauko suoliuko. Radome ir nusipirkome už 50 eurų“, – pasidžiaugė iš Plungės į Rietavą atvykusios moterys, į kurių automobilio bagažinę pardavėjas Paulius Jakavičius šiaip ne taip įkėlė pirkinį.

P.Jakavičius Rietavo turguje prekiauja penktus metus. Prieš tai jis Vilniuje dirbo kelininku.

„Stačiau tiltus. Ir pavargau, ir atsibodo“, – šyptelėjo jis.

Šiuo metu vyras gyvena Klaipėdoje, verčiasi baldų iš Vokietijos prekyba internetu, o sekmadienius skiria darbui garsiame Žemaitijos turguje.

„Šiame turguje sezoniškumas labai smarkiai juntamas. Tuomet, kai oras geras, žmonės suvažiuoja čia tarsi į poilsiavietę – vaikštinėja, žvalgosi ir dažniausiai ką nors nusiperka. Būna ir tokių turgadienių, kai automobilių eilė iki turgaus vartų nusidriekia kokius tris kilometrus“, – pasakojo P.Jakavičius.

Jis sakė, kad kainos turguje pastaruoju metu smuktelėjo. Esą eurui pakeitus litą jos buvo didesnės.

„Dabar žmonės jau apsiprato su euru, moka skaičiuoti. Jei kaina palanki, perka, jei per daug užkelta, praeina pro šalį. Todėl tie prekeiviai, kurie nori, kad daiktai nestovėtų neparduoti, bet siekia apyvartos, privalo kainas mažinti“, – aiškino pardavėjas.

Paviljone, kuriame prekiauja P.Jakavičius, sukrauti nauji, bet brokuoti baldai iš Vokietijos.

„Visi baldai geros kokybės. Dažniausiai jiems kas nors nutiko kraunant į vilkikus ar iškraunant – kur nors įbrėžta arba nudaužta. Yra ir Vokietijos parduotuvėms grąžintų baldų.Jeigu vokiečiui nepatiko pirkinys arba jis pastebėjo nedidelį defektą, atsiradusį gabenant, grąžina prekę. Taisyti tuos defektus būtų labai brangu, todėl baldai turėtų būti utilizuojami – susmulkinami ir sudeginami jėgainėse“, – pasakojo pardavėjas.

Lietuviai tokius baldus surenka, sutaiso ir parduoda gimtinėje.

„Taip dar ir gamtą tausojame. O kokybė tų baldų juk vokiška.

Vokiečiai saugo savo rinką nuo šlamšto, mat žino, kad pirkėjai nusigręš nuo gamintojo, jei tik jų rankose kas nors imtų lūžti ar gesti. Mes tai matome: pas mus iš Vokietijos atsiduria aukščiausios klasės gaminiai“, – aiškino P.Jakavičius.

Jis sakė, kad Vokietijoje grąžintus pirkėjų baldus ar kitas buities prekes Lietuvos prekeiviams perduoda pačios parduotuvės.

P.Jakavičiaus valdose baldų iš Vokietijos paviljone sendinto stiliaus medinė komoda kainavo 270 eurų, vienų durų indauja – 62 eurus, dvigubas apvalus žurnalinis stalas – 89 eurus, rašomojo stalo kėdė – 49 eurus.

90 cm pločio lateksinis čiužinys kainavo 37 eurus, bet pirkėjui pavyko nusiderėti ir kaina susitraukė iki 25 eurų.

„Turguje privalu derėtis. Kiek kaina nukris, priklauso nuo pirkėjo gabumų.

Tiesa, negalime jos sumažinti perpus kaip Turkijoje, nes negalime taip aukštai užkelti pradinės kainos. Mūsų žmonės santūrūs, jei kaina bus per aukšta, jie nė nepradės derėtis ir nepirks“, – patikino P.Jakavičius.