Praėjus dešimčiai metų nuo pasaulinės finansų krizės, Europos ekonomika pasiekė atsigavimą, bet ne atgimimą. Maža infliacija, žemos palūkanų normos ir mažas augimas tapo nauja norma.
Europos ekonominis sulėtėjimas suvirpintų daugelį sektorių. Kitas iššvaistytas dešimtmetis padidintų didėjantį atotrūkį tarp miesto ir kaimo, atimtų daugiau darbo iš jaunų žmonių ir pagilintų politinį nestabilumą.
Carstenas Brzeski, Nyderlandų „ING“ banko vyriausiasis ekonomistas Vokietijoje, mano, kad tai galėtų lemti net euro zonos iširimą.
„Patiriame didelę riziką todėl, kad mes paprasčiausiai pabundame per vėlai ir suprantame, kad iššvaistėme per daug laiko“, – sakė C.Brzeski.
Mažo augimo sindromas
Europos ekonomikos būklė lyginama su prarastuoju Japonijos dešimtmečiu, lėto augimo ir silpnos infliacijos laikotariu praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, iš kurio šalis taip niekada ir nebuvo tvirtai išėjusi.
Pagrindiniai ilgalaikės stagnacijos arba „japonifikacijos“ simptomai aiškiai matomi Europoje.
Nuo 2018 m. pabaigos euro zonos infliacija buvo daug mažesnė už Europos centrinio banko (ECB) nustatytą 2 proc. žymą, o birželį infliacija pasiekė 1,3 proc.
2018 m. bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas buvo 1,8 proc. Prognozuojama, kad šiemet jis sulėtės iki 1,2 proc. Kiti metai gali būti dar blogesni, jei Europai rudenį teks tvarkytis su „Brexit“ padariniais.
Palūkanų normos išlieka žemiausios per visą istoriją. ECB prezidentas Mario Draghi spalį baigs savo kadenciją, per aštuonerius metus nė karto taip ir nepakėlęs palūkanų normų. Kai kurie analitikai prognozuoja, kad bankas rugsėjį palūkanų normas netgi gali sumažinti.
Didžiausias nedarbo lygis ES buvo pasiektas 2013 m. ir siekė 26,5 mln., o nuo to laiko jis sumažėjo iki maždaug 15,7 mln., t. y. tapo mažesnis nei prieš krizę. Tačiau tokiose vietose kaip šiaurės vakarų Ispanija, pietų Italija ir Graikija vyrauja kitokia situacija, kur nedarbo lygis vis dar yra itin aukštas.
Daugelis sričių „tik pradėjo atsigauti“, gegužę rašė „ING“ ekonomistai Bertas Colijnas ir Joanna Konings.
Atsigavimas buvo gana menkas, kad pateisintų daugelį metų ypač žemas ir netgi neigiamas palūkanų normas. Paskutinį kartą ECB kėlė palūkanų normas 2011 m..
Šiais laikais palūkanų normų šuolis tikėtinas ne anksčiau kaip 2021 m.
Japonijos atvejis
Aplinkybės vis labiau padeda atsigauti Japonijai, kuri baigia savo trečiąjį mažo augimo, žemos infliacijos ir žemų palūkanų normų dešimtmetį.
Europa auga sparčiau. Tačiau, kaip ir Japonija, jos gyventojai sensta, o pensininkai tempia ekonomiką žemyn, nes pinigus taupo jų neišleisdami. Taip pat panaši problema yra bankai, kurie sunaudoja kapitalą neteikdami paskolų, reikalingų ekonomikos augimui skatinti.
Iš esmės, trūksta su stagnacija skirtų kovoti priemonių. Japonija turi vieną centrinį banką ir vieną nacionalinę vyriausybę. Tai leido jai veikti ryžtingiau, net jei skatinimo priemonės iki šiol pasirodė neveiksmingos.
Tuo tarpu Europos ekonominė ir politinė integracija yra nebaigtas projektas. Euras buvo įvestas 1999 m. sausio 1 d., bet per 20 metų ES šalys nesugebėjo koordinuoti papildomos fiskalinės politikos, kuri galėtų sustiprinti pinigų sąjungą.
ES šalys nustato savo biudžetus ir rengia savo mokesčių planus pagal taisykles, kurios, kaip manoma, riboja skolinimąsi. Tai leidžia ECB spręsti platesnes problemas tuo metu, kai jų pajėgumus jau riboja pastarojo dešimtmečio veiksmai.
„Euro zona vis dar šlubuoja. Ir nepanašu, kad tai netrukus pasikeis“, „Klaipėdos nafta“ turi tinkamiausios patirties, kurią įgijo statydama ir eksploatuodama labai panašų SGD importo terminalą Klaipėdoje“, – pabrėžė „Klaipėdos naftos“ SGD verslo plėtros direktorius Tadas Matulionis. sakė Jonathanas Gregory, Jungtinės Karalystės fiksuotų pajamų „UBS Asset Management“ vadovas.
Įspejamieji ženklai
Ekspertai sako, kad suderintos valstybių išlaidos galėtų padėti išgelbėti Europą. Tačiau šansai, kad tai įvyks, atrodo menki.
„Tikimybė pamatyti suderintas, reikšmingas ir dideles fiskalines paskatas yra labai maža“, – sakė C.Brzeski, pažymėdamas politinį pasiskirstymą tarp turtingesnių šalių, tokių kaip Vokietija, ir tų, kurios labiau kentėjo, pavyzdžiui, Italijos. Prancūzijai ir Vokietijai taip pat sunku susitarti dėl glaudesnio bendradarbiavimo.
Problema ta, kad politikai neturi daug laiko.
Šiuo metu Vokietija moka mažiau palūkanų už savo 10 metų vyriausybės obligacijas nei Japonija. Tai parodo ilgojo laikotarpio ekonomikos neapibrėžtumą ir signalizuoja, kad investuotojai tikisi, jog palūkanų normos išliks žemos.
„Europos obligacijų rinkos, praėjus 10 metų nuo valstybės skolų krizės pradžios, yra toje vietoje, kurią Japonijai pasiekti reikėjo 30 metų“, – teigė „JPMorgan Chase“ atstovas Johnas Normandas.
Neigiamos palūkanų normos ir toliau spaudžia Europos bankus, o obligacijos taps mažiau patrauklios. Šiuo metu investuotojams garantuojama, kad jie praras pinigus, jei lauks 10 metų iki kol Vokietijos obligacijos subręs.
C.Brzeski tai laiko situacija, kuri greitai gali tapti netvari.
Jo prognozė: ateinančiais metais ekonominiai nesutarimai tarp nacionalinių ir Europos interesų taps vis aktyvesni. Tačiau jis abejojo, ar dėl to kils planas išstumti Europą iš jos provėžos.
„Mažas augimas ir žema infliacija pradeda skirtingai veikti ekonomiką“, – teigė C.Brzeski.
Pagal CNN parengė Akvilė Bružinskaitė
