2014 metais buvo priimtas vadinamasis žemės saugiklių įstatymas, neva turintis apsaugoti dorus ūkininkus nuo godžių užsieniečių ir vietos žemvaldžių. Įvesta 500 hektarų riba, kiek gali turėti vienas savininkas ir su juo susiję asmenys, pavyzdžiui, nepilnamečiai vaikai.
Valstiečių vedlys R.Karbauskis savo pavyzdžiu įrodė, kad šis teisės aktas visiškai bedantis: duodi pilnametystės sulaukusiems vaikams pinigų, jie steigia žemes superkančias bendroves, o paskui tuos sklypus perleidžia tėvo kompanijai, kuri juose ūkininkauja.
Daugiau nei pusę kadencijos Seime prasitrynę valstiečiai, žinoma, šios spragos net nesirengia užkamšyti. Negana to, panašią landą parlamentarai paliko šią savaitę priėmę Miškų įstatymo pataisas. Pagal jas, vienas privatus savininkas ar su juo susiję asmenys negalės supirkti daugiau nei 1500 hektarų miškų. Tai neva apsauga nuo agresyvių skandinavų, kurie masiškai supirkinėja šalies miškus.
Bet būtent dėl susijusių asmenų Seime ir kilo bene daugiausia ginčų. Kai kurie opozicijos atstovai, baksnodami į neveiksnų žemės saugiklių įstatymą, siūlė, kad šis apibrėžimas būtų išaiškintas kur kas plačiau – kokie giminaičiai turėtų būti laikomi susijusiais asmenimis, kiek jie daugiausia galėtų turėti akcijų ar pajų miškus perkančiose įmonėse.
Tačiau Seimo dauguma nusprendė, kad jei jau dėl žemės įsigijimo paliktos tos pačios nuostatos, jas reikia taikyti ir miškams.
Dar paguodė, kad pataisyti bus galima rudenį. Kitaip tariant, niekada, nes žemės saugiklių įstatymo politikai negali užlopyti jau penkerius metus, todėl pusė Lietuvos dirbamos žemės priklauso vos trims procentams ūkininkų.
Kita vertus, pačios Miškų įstatymo pataisos kelia labai rimtų abejonių. Beje, joms (šiek tiek kitokios formuluotės, tačiau esmės tai nekeičia) nepritarė nei Vyriausybė, nei Konkurencijos taryba, nei Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT).
Teisėsaugininkai įspėjo, kad tiems, kurie jau supirko po kelis ar net keliasdešimt tūkstančių hektarų, atgaline tvarka įstatymas negalios, todėl jie bus pranašesni už smulkesnius savininkus, o tai jau vertinama kaip korupcijos rizikos veiksnys.
Konkurencijos atžvilgiu privačių miškų savininkai taps visiškai nelygiaverčiai su Valstybinių miškų urėdija (VMU).
Ji, kontroliuojanti pusę Lietuvos miškų, dalyvauja prekybos mediena rinkoje kaip vienas juridinis subjektas, todėl pasirungti su tokiu monstru nei 20, nei 200, nei 1500 hektarų šeimininkai neįstengs.
Teisės profesorius V.Nekrošius įžvelgė, kad įstatymas galbūt net prieštarauja Konstitucijai. Pavyzdžiui, jame numatyta, kad iš reikalavimus pažeidusio miško pirkėjo atitinkamas plotas gali būti perimtas valstybės sumokėjus jam įsigijimo kainą arba vidutinę rinkos vertę, jei ji yra mažesnė.
Anot teisininko, pirmiausia pats sandoris jau turėtų būti laikomas niekiniu ir jam derėtų taikyti restituciją, o mažesnės kainos kriterijus vargu ar atitinka pagrindiniame šalies įstatyme numatytą teisingą atlygį už nuosavybės perėmimą visuomenės reikmėms.
Nieko nuostabaus, jei tokio įstatymo prezidentas nepasirašys arba jo nuostatos bus ginčijamos teismuose. Mat valdantiesiems tvarkyti miškų reikalus sekasi labai sunkiai.
Antai Vyriausybė, irgi nepaisydama perspėjimų, vasaros pradžioje pusmečiui pakeitė prekybos mediena iš valstybinių miškų taisykles – nuolatiniams pirkėjams leista ne tik ją įsigyti penktadaliu pigiau nei iki šiol, bet ir dar penktadaliu sumažinti kainą aukcione.
Tai buvo viena priežasčių, kodėl nusprendė atsistatydinti VMU vadovas M.Pulkauninkas, mat ši valstybės valdoma įmonė dėl naujos tvarkos praras dešimtis milijonų eurų. Užtat išloš stambieji medienos pirkėjai.
Šiuo atveju STT perspėjo Vyriausybę dėl galimų nuostolių, o Konkurencijos taryba ne kartą skelbė, kad toks sprendimas gali būti įvertintas kaip valstybės parama, kuriai būtinas Europos Komisijos pritarimas. Tačiau šie balsai liko neišgirsti. Kodėl? Į šį klausimą argumentuotų atsakymų nesulaukta.
Pernelyg mažai argumentų buvo ir pernai, kai Vyriausybė staiga nusprendė padidinti metinę miškų kirtimo normą. Gal tai ir logiška, bet visuomenė tam nebuvo paruošta, todėl tuomečiam aplinkos ministrui K.Navickui teko stabdyti kirtimus Labanoro girioje, nes kilo didžiulė protesto banga.
Neatmestina, kad tai buvo viena priežasčių, kodėl K.Navickas pernai gruodį neteko posto. Bet jo įpėdinio K.Mažeikos vienas pirmųjų kluptelėjimų irgi buvo dėl miškų, kai jis nusprendė pristabdyti Alytaus rajone esančio unikalaus Punios šilo rezervato plėtrą. Esą tuo nepatenkinti vietos gyventojai, kurie nebegalėtų sengirėje laisvai grybauti ir uogauti.
Oponentai, kurių gretose atsirado ir K.Navickas, iškart įgėlė, kad K.Mažeika taip tik mėgina išsaugoti medžioklei patogius plotus, mat pats yra medžiotojas.
Taigi nėra ko stebėtis, kad valstiečiai raginami nustoti vadintis žaliaisiais, nes su ekologijos ar aplinkos tausojimo idėjomis jų sprendimai dažnai kertasi.
Ar tik nebus jie pasiklydę tarp trijų pušų bederindami valstybės, verslo ir visuomenės interesus?
