Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjungos (NSĮS) atstovas Gediminas Bartkus teigia, kad tokia nuomonė nestebina – deja, bet didžioji darbo rinkoje veikiančių įmonių dalis šiandien nėra pasirengę priimti negalią turinčių darbuotojų.
„Sveiki visi esame vienodai, o silpnas – kiekvienas savaip. Panašu, kad į sveikųjų poreikius masiškai orientuota darbo infrastruktūra yra rimtas iššūkis darbdaviams, nes norint įdarbinti žmogų su negalia aplinką tektų iš esmės personalizuoti, o keičiantis darbuotojams – vėl perdaryti, koreguoti. Patiems darbuotojams dažniausiai į akis krenta infrastruktūrinis aplinkos nepritaikymas, specialių sąlygų nesudarymas judėjimo negalią turintiems asmenims ar akliesiems. Kita vertus, gali būti, kad patys dirbantieji nėra tikri, kaip sektųsi dirbti ir bendrauti su negalią turinčiu kolega, kokių bendradarbio gebėjimų galima tikėtis“, – sako NSĮS vadovas G. Bartkus.
Apklausos duomenimis, vos kas dešimtas (11 proc.) yra tvirtai įsitikinęs, kad negalią turinys žmonės jų darbovietėje galėtų dirbti, o 22 proc. išreiškė nuosaikesnį pritarimą. Dažniau optimistiškesnį požiūrį reiškė jaunesni respondentai, kurie paprastai yra tolerantiškesni kitiems visuomenės nariams.
G. Bartkaus teigimu, silpnesnių, labiau pažeidžiamų darbo grupių integracija dažniau yra socialinės politikos, o ne efektyvumo siekiančio verslo esminis tikslas. Vien dėl šios priežasties darbo infrastruktūros individualizavimas turi stiprų socialinį atspalvį. NSĮS skaičiavimu, aplinkos pritaikymas ir sąlygų sudarymas negalią turinčiam asmeniui, priklausomai nuo negalios tipo ir laipsnio, gali svyruoti nuo kelių šimtų iki keliasdešimt tūkstančių eurų.
„Darbo vietos socialinio „dizaino“ kaina yra pakankamai aukšta, o investicija niekada nėra baigtinis procesas. Užimtumo įstatymas neįgaliuosius įdarbinančioms bendrovėms numato panašias darbo užmokesčio subsidijas kaip ir socialinėms įmonėms, bet faktas lieka nepakitęs – subsidijos nepadengia realių kaštų, todėl taip ir netapo katalizatoriumi, padedančiu efektyviau mažinti socialinę atskirtį. Maža to, iš sąjungos vienijamų įmonių patirties galime sakyti, kad tai net ne vien finansų klausimas. Efektyvi neįgaliųjų integracija reikalauja visapusiško įsigilinimo į žmonių galimybes, įpročius, gebėjimų ir kompetencijų kėlimą. Taip pat būtina investuoti ir į visą kolektyvą – padėti žmonėms dirbti kartu, vieniems kitus pažinti ir kartu augti“, – teigia NSĮS vadovas.
Labai dažnai neįgalieji, patekę į darbo rinką, susiduria su įvairiais sunkumais. Viena jų – socialiai nepriimtinas elgesys. Su šia problema dažniausiai susiduria protinę negalią turintys darbuotojai.
„Socialinėse įmonėse turime kitokias patirtis. Mūsų verslas, jo organizavimas pritaikytas būtent neįgaliesiems. Čia žmonės dirba kartu su sveikais kolegomis, todėl ateinantis naujas neįgalus darbuotojas gali nesibijoti jaustis kolektyve tarsi „balta varna“, nes šalia dirba tokie pat kaip jis arba tie, kurie prie įvairias negalias turinčių kolegų jau yra pripratę, žino, kaip su jais bendrauti, kaip užmegzti ryšį ir jį išlaikyti“, – pastebi G. Bartkus
Darbdaviams trūksta informacijos apie neįgaliųjų gebėjimus, todėl dažnai jie netiki, kad neįgalieji galėtų atlikti darbą kokybiškai.
„Neretai skaudžias istorijas pasakoja tie, kurie mėgino darbo ieškoti atviroje darbo rinkoje, tačiau savo vietą galiausiai rado socialinėse įmonėse. Deklaracijos ir lozungai apie verslo socialinę atsakomybę ir lygias galimybes ar net valdžios kalbos apie privalomas kvotas negalią turintiems yra gražioji medalio pusė. Tačiau realybė atrodo gerokai kitaip ir prieš tai užsimerkti reiškia tiesiog ignoruoti problemą“, – įsitikinęs G. Bartkus.
Europos Komisijos duomenimis, negalią turinčių žmonių užimtumo rodikliai yra prastesni, nei Europos Sąjungos (ES) vidurkis, o neįgaliųjų skurdo rizika yra viena didžiausių visoje ES ir toliau didėja. 2011 m. šis rodiklis siekė 16 proc., o 2017 m. skurdą patyrė jau 35,1proc. Lietuvos neįgaliųjų. Lietuvoje asmenų su negalia skurdo rizikos rodiklis (2017 m. 35,1 proc.) yra beveik dvigubai didesnis negu tų, kurie negalios neturi (17,1 proc.).
