Tai – pajūrio gelbėtojų kasdienybė. Ir nors Geistė dar nepilnametė, todėl negali pamačiusi skęstantį žmogų bristi į įsiaudrinusią jūrą jo gelbėti, ji tikino, kad vien pranešant per raciją apie pagalbos šauksmą dreba rankos.
„Užplūsta toks jausmas, lyg pati ten būčiau. Tokia nežinia ir baimė – viskas vienu metu. O kai pasako, kad pavyko žmogų išgelbėti, tarsi akmuo nuo širdies nukrenta“, – atsidūsta jauniausia Palangos gelbėtoja.
Įkvėpė tėtis
Šilutiškė pajūrio gelbėtoja sumanė tapti netikėtai, kai į jos gimnaziją atvažiavo gelbėtojų komanda ir jos vadas Jonas Pirožnikas bei papasakojo apie gelbėtojų kasdienybę. Tiesa, nors susidomėjusių moksleivių buvo daugybė, didžioji jų dalis atkrito po to, kai paaiškėjo, kad, norint tapti gelbėtoju, reikia įveikti specialią atranką.
„Tėtis mane labai skatina ir motyvuoja viską išbandyti. Kai atvažiavau į darbo pokalbį, pirmiausia žiūrėjo, ar atitinku reikalavimus, ar moku bendrauti su žmonėmis ir pan. Atranka vyksta taip: pirmiausia reikia nubėgti tris kilometrus per 11 minučių, praplaukti 500 metrų ir penkias minutes plūduriuoti vandenyje.
Esu aktyvi, šoku, lankiau lengvąją atletiką, tai man šios užduotys nebuvo sudėtingos. Galbūt šiek tiek sunkiau buvo su plaukimu, nes Šilutėje nėra baiseino, kuriame būtų galima treniruotis“, – pasakojo šešiolikmetė.
Speciali atranka
Vis dėlto ji iškart pripažino – net ir įveikusi atranką jau pirmąją darbo dieną skambino tėčiui ir prašė, kad šis vežtųsi ją namo.
Tačiau tėtis nesutiko ir paprašė palaukti, pasistengti priprasti prie naujos aplinkos. Nors pirmosiomis dienomis darbuotis centrinės gelbėtojų stoties biure buvo šiek tiek nuobodu, Geistė tvirtino, kad viskas pasikeitė išvykus į gelbėtojų postą.
„Tuomet tiesiog akys iššoko ant kaktos ir viskas atrodė kitaip. Dabar darbas labai patinka. Žinoma, jis labai pavojingas, čia visko pasitaiko. Vis dėlto manęs dar nepalieka vienos, nes esu jauniausia gelbėtoja Palangoje.
Aš gelbėti negaliu, bet kadangi yra dvi pamainos, tai pas mane ateina kitas gelbėtojas, pilnametis, kuris man padeda. Jeigu asmuo skęstų, jis bėgtų gelbėti, o aš per raciją turėčiau pranešti, kad skęsta žmogus ir reikia pastiprinimo.
Aš turiu mokėti išgelbėti žmogų, bet dar negaliu prisiimti už jį atsakomybės“, – aiškino mergina.
Ko bijo labiausiai?
Geistė pasakojo, kad vien išgirdus per raciją, kad kitame poste skęsta žmogus, širdis nusirita į kulnus ir atrodo, kad už jo gyvybę yra atsakingas kiekvienas gelbėtojas.
Kokios darbo dienos ji bijo labiausiai?
„Tikriausiai, kad skęstų kas nors. Su žmonėmis, kurie paplūdimyje vartoja alkoholį, dar įmanoma kažkaip susitarti, o jau kai skęsta žmogus, tai nemoku paaiškinti to jausmo...
Bet tai mūsų darbas, mūsų atsakomybė, dėl to mes ir dirbame, kad tokių įvykių būtų kuo mažiau. Man jau iš karto pradeda daužytis širdis, kai reikia skambinti pranešti apie skęstantįjį, iš to streso ir rankos pradeda drebėti.
Žinoma, tie, kurie yra patyrę, į viską reaguoja profesionaliau“, – pasakojo jauniausia pajūrio gelbėtoja.
