„Beveik refleksyviai Rusijos valstybinė žiniasklaida kaltina HBO serialo „Černobylis“ kūrėjus rusofobija. Tai rodo nesugebėjimą priimti požiūrio iš šalies. Dėl seno melo ir naujo istorinio skausmo“, – rašo Šveicarijos laikraščio „Neue Zürcher Zeitung“ korespondentė Maskvoje Inna Hartwich.
„Kas kritikuoja Rusiją labiausiai? Grubiais žodžiais, aštriai išsakomais nusiskundimais? Patys rusai. Viskas blogai, viskas neteisinga. Nutrauktas vandens tiekimas vasarą, keletą mėnesių trunkantis naujo lifto remontas, duobėti keliai, nepakankamai aprūpintos ligoninės, bloga vyriausybė, o taip pat ir pats Putinas. Viskas šalyje klostosi ne taip – pagrindinė kasdieninių kalbų tema“, – pažymi straipsnio autorė.
„Tiesa, tik saviškių tarpe. Neduok Dieve, nepasitenkinimą išreikš užsienietis, išlies vos lašelį kritikos! Nusiteikimas akimirksniu pasikeis“, – tęsia žurnalistė.
„Tai refleksai (čia: organizmo reakcija per nervų sistemą į padirginimą. – Red.), išlavinti dar sovietmečiu: žvilgsnis iš šalies visada yra smerkiamas, nes juk niekas nenori, kad būtų atvestas prie veidrodžio pažiūrėti į save“, – sakoma straipsnyje. Sovietinė vadovybė, pasak autorės, laikė teisybę blogiausiu dalyku, koks gali būti, ir labiau rūpinosi savo reputacija negu žmonių gyvybėmis. „Kai pateiksime informaciją, reikia pasakyti, kad elektrinėje buvo atliekamas planinis remontas, idant nekristų šešėlis ant mūsų įrenginių“, – cituoja žurnalistė SSKP CK Politinio biuro posėdžio, vykusio 1986 metų balandžio 29 dieną, protokolą.
„Šiandieną gi, – tęsia pasakojimą žurnalistė, – mokslinių tyrimų centrai publikuoja analizes, o valstybinė žiniasklaida visaip stengiasi ieškoti serialo scenarijuje mažiausių netikslumų ir „demaskuoti“ autorius. Įstiklinti balkonai? Stiklo vata apšiltinti pastatai? Cha! Juk tai vėplos amerikiečiai, neturintys supratimo apie tarybinį gyvenimą!“
Apie „Černobylį“ kalbama pirmiausia dėl to, kad jam pavyko pasiekti, jog Rusijos žmonės sužinotų teisybę apie savo praeitį. Praeitį, kurioje dėl ideologinių priežasčių neretai buvo stengiamasi, kad kai kurie dalykai būtų išstumti ir pamiršti, kur kritinis požiūris į mintinai išmoktus lozungus galėjo kelti pavojų gyvybei, o gyvenimas, kaip ten bebūtų, buvo orientuotas į ateitį.
Pasak Maskvos Carnegie centro politologo Andrejaus Kolesnikovo, Craigas Mazinas ir Johanas Renckas – scenarijaus autorius ir režisierius – padėjo rusams išlįsti iš informacinio sarkofago ir padarė žmones realiu istorijos subjektu.
„Susidomėjimą Sovietų Sąjunga, jos istorija ir, žinoma, tos istorijos juodosiomis dėmėmis „Černobylis“ kelia ne dėl liguisto sugriuvusios imperijos ilgesio – nuo jo filmo kūrėjai emociškai yra tolimi vien jau dėl jų kilimo vietos, – bet mėginimo suprasti, kaip sovietinės santvarkos paveikti žmonės galų gale tapo tokie, kokie jie yra šiandien. Kai kurie rusų komentuotojai teigia, kad negalima pripažinti tokio mėginimo pagrįstu.
Čia suveikia koncepcija „savas–svetimas“: „saviškiais“ iš esmės pasitikima labiau nei „svetimais“, nes pastarųjų galvoje, savaime suprantama, visada sukasi kurstytojiškos mintys vien dėl to, kad jie yra „svetimi“. Ši koncepcija iki šiol sėkmingai gyvuoja Rusijoje, neišskiriant ir politikos“, – teigia I.Hartwich.
„Po kaltinimais rusofobija slypi ir skausmas dėl to, kad savo šalies paslaptis viešumon iškelia užsieniečiai“, – tęsia autorė.
„Kodėl tokio serialo nenufilmavome mes? – klausia daugelis Rusijos gyventojų. – Atsakymą jie patys žino geriau už kitus: todėl, kad tabu paverstos temos turi būti kažkaip cenzūruojamos, o kūrybos laisvė šalyje yra apribota. C.Mazinas ir J.Renckas seriale parodė net M.Gorbačiovo personažą – Rusijos televizijoje toks dalykas nepraeitų.
Jie rodo lėtai vykdomą evakuaciją, valstybės pastangas įslaptinti informaciją. Rodo melo sukeltą sovietinę traumą (čia: psichinį sukrėtimą, kurio padariniai ilgai neišnyksta. – Red.), dėl kurios iki šiol tebekyla baimė ir refleksiškas priešiškas nusistatymas: jūs, užsieniečiai, negalite mūsų kritikuoti!“ – konstatuoja I.Hartwich laikraštyje „Neue Zürcher Zeitung“.
Parengė Leonas Grybauskas
