Žemaičių Kalvarija: būgnai, dūdos ir tai, kas niekada nepaliauja stebinti

„Mama, o tie žirgai ar mylėjo Jėzų?“, – iš Kryžiaus kelio koplyčios išniręs kokių ketverių metų berniukas apsivijo rankomis mamos kojas. „Kokie žirgai?“ – perklausė moteris. „Na, tie kareivių arkliai“, – neatlyžo berniukas.

Ir ką gi jam, vaikui, atsakyti? Ko gero, paprasčiau paglostyti jam galvelę – kantriam pypliui, kartu su mama įveikusiam Kryžiaus kelio kalnus. Juk tai – kalvotoji Žemaitija. Tai – liepos 12-oji, paskutinė kone dvi savaites trukusių Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų diena. Pilna ir šeimomis, ir būreliais, ir pavieniui po kalnus kopinėjančių piligrimų. Ir – žinoma – giedančių iškilmingoje Kryžiaus kelio procesijoje.

„Jėzus buvo. Jėzus mirė. Tikrai prisikėlė“, – nuo Šv.Elenos kalvos – paskutinės iš 20-ies Kryžiaus kelio stočių makaluodamas kojomis mediniu dviratuku pasileido kitas berniukas. Ir kaip tie vaikai, neašarodami, nesiožiuodami sugeba kone dvi valandas nužingsniuoti ilgą, maldų ir giesmių sklidiną piligrimų kelią?

„Pavargot?“ – išsprūdo klausimas Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventoriuje. „Taip“, – linktelėjo galvą Mantas Skaivaras. Jis – mažeikiškis, Kauno kunigų seminarijos antrakursis, kuriam kone visą dekadą – nuo liepos 1-osios iki 12-osios teko patarnauti per šv. Mišias šioje šventovėje.

Nuo 8 valandos ryto iki 8 valandos vakaro kiekviena atlaidų diena buvo pilna šv. Mišių, maldų, procesijų į Kryžiaus kelio kalnus. Nuovargis kiekvienam dvasininkui per visą dekadą nebuvo svetimas, savanoriams – taip pat.

„Tikrai nelengva“, – patikino „Marijos radijo“ savanorė klaipėdietė Giedrė. Šie atlaidai jai su vyru Romualdu – antri.

„Turime draugus, kurie dirba „Marijos radijuje“. Būtent jie užpernai grįžę iš didžiųjų Žemaitijos Kalvarijos atlaidų guodėsi, kad labai pavargo – kad buvo labai sunku. Tad mano vyras ir pasiūlė jiems padėti. Ir štai jau antrus metus darbuojamės atlaiduose – savanoriaujame pasikeisdami“, – sakė Giedrė.

Pasak Romualdo, šiemet atlaidus lyg tyčia lydėjo lietus – sausra ir giedra Žemaitijoje laikėsi iki liepos pradžios, o tada dangus ėmė ir prakiuro.

„Debesys tai atslinkdavo, tai nuslinkdavo, bet žmonių neišbaidė nuo Kryžiaus kelio kalnų, Vieni lietsargius išsiskleisdavo, kiti lietpalčius apsivyniodavo, treti – taip kaip stovi žingsniudavo. Kiaurai permirkę jie grįždavo, bet laimingi. Būdavo, išsibučiuoja, atsiglėbesčiuoja ir tik tada išvažiuoja“.

„Penktadienis buvo mūsų – Plungės ir Rietavo parapijų diena. Ji išskirtinė, nes juk Vilniuje kaip tik liepos 12-ąją vyko Prezidento inauguracija. Gal dėl to maldininkų susirinko į Kalvariją šiek tiek mažiau, nei įprasta, nes daug kas į sostinę patraukė“, – prakalbo iš Rietavo kartu su savo bičiuliais piligrimais atvykusi Snieguolė.

Jos teigimu, maldininkai gali rinktis, ar Kryžiaus Kelią nukeliauti sukant ratu nuo stoties iki stoties pačioje bažnyčioje, ar kopti į Žemaičių Kalvarijos kalnus.

„Čia jau kaip kam sveikata leidžia. Koplyčios – Kryžiaus kelio stotys užkeltos ant aukštokų kalvų. Labai gražūs vaizdai, ir procesija visada būna labai graži, lydima būgnų, trimitų. Bet ligotiems žmonėms sunkokai įveikiama. Man – taip pat, nes jau ir metų man per 80, ir koją skauda.

Tačiau ir bažnyčioje nuostabiai giedama. Jos klebonas Jonas Ačas yra didelis giesmininkas, širdis to giesmių grožio neatlaiko. Daugybė metų važinėju į atlaidus ir neatsigėriu – talentingas žmogus“, – gerų žodžių nepagailėjo moteris.

„Kiekvienas tikintysis džiaugiasi į Žemaičių Kalvariją atvykęs. Ypač tie, kurie turi gilesnes tradicijas savo šeimoje – jie nepraleidžia didžiausių Žemaitijoje atlaidų nė vienas metais.

O kadangi šie metai yra ir jubiliejiniai – skirti Žemaitijos vardo paminėjimo 800 metų sukakčiai, ko gero, aplankyti šios išskirtinės vietos atvyksta ir po regioną keliaujantys žmonės“, – sakė Telšių vyskupijos katechetikos centro vadovas Rimantas Gudlinkis.

Žemaičių Kalvarija, Šiluva, Varniai, kaip ir išskirtinai šiemet pasipuošę Telšiai. Tai Žemaitijos vietos, visada laukiančios ir piligrimų, ir turistų. „Apskritai visi miesteliai atskleidžia Žemaitijos grožį ir verčia stebėtis kiekvieną žmogų“, – sakė R.Gudlinskis. Ir pridūrė: „Jei jau žemaitis nėra buvęs Kalvarijoje ar nežino, kur ji yra, ko gero, reikėtų suabejoti, ar jo šaknys tikrai žemaitiškos“.

Pasak Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios klebono J.Ačo, pagrindinis dėmesys šių metų atlaiduose buvo skiriamas ne tik Žemaitijos vardo paminėjimo 800 metų sukakčiai., bet ir pašaukimams. Nes 2019-ieji yra maldų už pašaukimus metai.

„Abiem šioms intencijoms atlaiduose šiemet ir skyrėme dėmesį“, – sakė kun. J.Ačas.

O pačiam – ar sunku ištverti dvylikos dienų atlaidus?

„Turime komandą, – pasidžiaugė jis. – Vienam būtų labai sudėtinga. Bet gi šiemet savanoriavo aštuoniolika mūsų gimnazijos moksleivių ir net 43 Žemaičių Kalvarijos parapijos savanoriai. Jie startavo nuo pat pasiruošimo – puošybos iki pat pabaigos“.

Iš Romos pargabenus ir Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčioje išstačius stebuklingąjį Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslą pradėti rengti ir tokio pat titulo kaip bažnyčia visuotinus atlaidus. Šie atlaidai laiko tėkmėje (jie gyvuoja jau 366 metai!) įgijo socialinį, kultūrinį pobūdį.

Žemaičių Kalvarija laikytina pačiu pirmuoju Kalvarijos kaip naujosios Jeruzalės ansamblio pavyzdžiu ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje.

Būdama trečioji naujoji Jeruzalė Lietuvos ir Lenkijos valstybėje po garsiųjų Zebžydovo (1604 m.) ir Pakošės (1628 m.) kalvarijų, ji kaip tik nešė į Žemaitiją ir į visą Lietuvą naują bendruomeniško Kančios kelio stočių pamaldumo formą, kuri per tris šimtus metų stipriai įsitvirtino mūsų šalyje.

XVII a. pradžioje įkurta Žemaičių Kalvarija pirmą kartą perkėlė į Lietuvą tai, kas Europoje gyvavo jau du šimtus metų – pirmosios kalvarijos Vakarų Europos katalikiškose šalyse žinomos nuo XV a. pradžios.

Žemaičių Kalvariją pasiekė antroji Europos kalvarijų steigimo banga, susijusi su Tridento Susirinkimo nutarimų, stiprinusių visą Katalikų Bažnyčią, dvasia. Su Žemaičių Kalvarija prasidėjo tikrasis kalvarijų kaip Jeruzalės Kristaus kelią atkratojančių kraštovaizdžio kompozicijų steigimas Lietuvoje.

Reikšminga ir tai, kad Žemaičių Kalvarija yra vienintelis architektūros požiūriu autentiškas išlikęs Kančios kelio ansamblis Lietuvoje.

Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčios pagrindiniame altoriuje esantis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas nuo seno garsėja stebuklingomis malonėmis.

Vadintas Žemaitijos paguoda ir gyvastimi, jis jau beveik keturis šimtmečius susijęs su buvusiuose Garduose įsteigta Kalvarija ir puošia jau trečią domininkonų pastatytą bažnyčią. 2006 m. spalio 8 d. paveikslas buvo iškilmingai karūnuotas, jam suteiktas Krikščioniškųjų šeimų Karalienės titulas.