Plastikas – medžiaga, padariusi revoliuciją maisto pramonėje, medicinoje, logistikoje. Ne jis sukelia aplinkosaugos problemas, o netvarus jo naudojimas.
Vienkartinės plastiko pakuotės ir kiti jo gaminiai turi būti perdirbami – jie turėtų suktis žiedinės ekonomikos rate.
Bet dažnai taip nėra, o tuomet jau kyla bėdų.
Taip padėtį plastiko gaminių rinkoje apibūdino Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje Politikos analizės ir apžvalgos grupės vadovas Marius Vaščega. Jo teigimu, kasmet Europoje perdirbama vos trečdalis pagaminamo plastiko.
Laiko liko dveji metai
Padidinti perdirbamo plastiko kiekį ir sumažinti tokių gaminių, kuriuos galima pakeisti aplinkai daug palankesniais, ES valstybes įpareigojo birželį įsigaliojusi vadinamoji plastiko direktyva. Bet ji kitokia, nei buvo svarstoma bene trejus metus. Ją priimdamas Europos Parlamentas sugriežtino kai kurias nuostatas.
Po derybų su Europos Parlamentu direktyvoje atsirado naujų draudimų – rinkoje turės nebelikti vienkartinių maišelių iš aerobiškai skaidaus plastiko bei iš polistireninio putplasčio pagamintos maisto ir gėrimų taros.
Pasak Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vadovės Agnės Bagočiutės, direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę Lietuva, kaip ir kitos ES valstybės narės, turės perkelti iki 2021 metų vidurio.
„Lietuvoje yra įmonė, kuri gamina tokius gaminius ir nemažai jų eksportuoja ir į Europą. Dėl kai kurių vienkartinių gaminių iš plastiko importuotojams pakaks persvarstyti prekybos sutartis, o šiuo atveju reikės apskritai atsisakyti tokios gamybos ir pakeisti savo veiklą“, – užsiminė A.Bagočiutė.
Poreikis niekur nedingo
„Gaminame maistui išsinešti skirtas pakuotes iš polistireninio putplasčio. Kone 90 proc. jų yra eksportuojama“, – pasakojo uostamiestyje veikiančios įmonės „Pack Klaipėda“ generalinis direktorius Vytautas Butvilas.
Ši lietuviško kapitalo bendrovė, pastatyta Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje, veiklą pradėjo 2008-aisiais.
Pasak V.Butvilo, į gamyklą buvo investuota 14 mln. eurų, iš jų 4 mln. eurų – akcininkų lėšos, likusios – banko paskola.
Apyvarta, auginta dešimtmetį, pernai pasiekė kone 10 mln. eurų. „Investavome į gamyklą, nes buvo poreikis. Jis ir šiuo metu niekur nedingo, maistui išsinešti skirtų pakuočių paklausa didėja. Per metus ji paauga maždaug 20 proc. Taigi mus sukūrė rinka – žmonės gyvena skubėdami, perka maistą ir suvalgo jį prie darbo stalo“, – aiškino V.Butvilas.
Tačiau Europos politikams atrodo kitaip. Direktyvos nuostata uždrausti pakuotes iš polistireninio putplasčio atsirado kovą. Be jokio vertinimo, kokį tai padarys poveikį aplinkai ir verslui, Europos Parlamente nubalsuota už pakuočių iš putplasčio uždraudimą.
„Mums tai – ne tik staigmena. Juk ant plauko pakibo ir įmonės, ir joje dirbančių 70 žmonių likimas“, – nerimo neslėpė V.Butvilas.
Jo teigimu, politikai perlenkė lazdą – europiečiai nekalti, kad Indijos vandenynas pilnas plastiko šiukšlių. Be to, ES kuo toliau, tuo labiau didina reikalavimus surinkti plastiko atliekas ir jas perdirbti, nes tai ekonomiškai naudinga.
„Mokslininkai palygino energijos sąnaudas, reikalingas pakuotei iš popieriaus ir polistireninio putplasčio pagaminti.
Pasirodo, popieriui gaminti energijos reikia 10 kartų daugiau. Mūsų produktų gamyboje energijos sąnaudos apskritai sudaro vos 6–7 proc. savikainos, o gaminant popierines pakuotes jos siekia net 70 proc.“, – skaičiavo V.Butvilas.
Praras visą ES rinką
Pasak „Pack Klaipėda“ vadovo, dabar svarbiausias rūpestis įmonei – kaip bus kompensuojama už verslo praradimą. Pagal ES teisę, išmoka turi būti mokama, kai gamybą tenka nutraukti dėl ES priimamų teisės aktų.
„Juk dirbame pagal ES reikalavimus, esame investavę į aukščiausias gamybos technologijas. Mūsų gamyba yra be atliekų. Visa, kas gamybos procese lieka kaip atraižos, vėl į ją sugrąžinama“, – pasakojo V.Butvilas.
Lietuvoje įmonės gaminamų pakuočių maistui išsinešti telieka dešimtadalis – apie 300 tonų per metus, arba apie 27,2 mln. jų vienetų. Didžiausias eksporto kiekis pasiekia Lenkiją – 36,5 mln. pakuočių. Tai sudaro 17,6 proc. metinės gamybos.
Iš viso pernai įmonė pagamino kone 207 mln. pakuočių maistui išsinešti, 2017-aisiais – maždaug 191 mln.
2018-ųjų duomenimis, eksportas į Vokietiją ir Čekiją sudarė maždaug po 15 proc.
Pakuotės parduodamos vengrams, slovakams, norvegams, švedams, estams, suomiams, latviams. Eksportas į Rusiją siekė tik 1,4 proc.
„Taigi ES mums užkerta eksporto duris – liekame be prekybos, vadinasi, ir be gamybos.
Esame apskaičiavę, kad verslui perorientuoti, naujiems įrenginiams ir technologijoms įdiegti reikėtų apie 5,8 mln. eurų.
Kol kas nežinia, ar bus Lietuvoje kuriami fondai arba programos, pagal kurias būtų mokama kompensacija už verslo praradimą“, – sakė V.Butvilas.
Paskui direktyvą nėrė stačia galva
Rimantas Damanskas
Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos prezidiumo narys
„Lietuva yra plastiko atliekas eksportuojanti šalis. Direktyva numatė, kiek ir kada reikės naudoti antrinių žaliavų plastiko taros gamyboje. Skaičiai dar bus tikslinami, o pagal dabartines užuominas 2030-aisiais jos turės sudaryti trečdalį bendro žaliavos kiekio.
Tad iš kur antrinių žaliavų reikės gauti Lietuvos plastiko pramonei? Ji yra maždaug tokio pat lygio, kaip ir metalo pramonė, per metus sukuria apie 600 mln. eurų pridėtinės vertės. Todėl būtent apie tai dabar laikas galvoti.
Bet kažkodėl jau puolama spręsti, kaip ir kada uždaryti gamyklą Lietuvoje, nors tai – ir investicijos, ir darbo vietos. Kai išeina nauja direktyva, ją iš karto puolama taikyti.
Manyčiau, pirmiau reikėtų išsiaiškinti, ar Lietuvoje tokia gamyba tikrai yra problema. Jei būtų gera antrinių žaliavų surinkimo sistema, jeigu būtų deramai surenkami, tarkim, jogurto indeliai ir vienkartiniai polistireninio putplasčio indai, skirti maistui išsinešti, nereikėtų nė sukti galvos dėl gamyklos likimo. Bet tokios atliekos nerenkamos.
Apskritai didžiausią plastiko atliekų dalį sudaro pakuotės. Lietuva per taromatus surenka jų kone 94 proc., bet kiek jų tenka perdirbėjams Lietuvoje? Jos eksportuojamos, kaip žaliava parduodamos tekstilės pluoštui gaminti.
Antrinių žaliavų poreikis Europoje yra didelis, todėl, manau, Lietuva turi siekti kelių tikslų. Vienas jų – kuo daugiau atliekų surinkti, surūšiuoti ir perdirbti vietos rinkoje. Kitas – mes ir patys turėtume perdirbti europiečių atliekas, bet ar esame sertifikuoti ir konkurencingi tai padaryti?
Lietuvoje šios galimybės nėra išnaudotos. Pramoninės ir gamybos atliekos yra gerai rūšiuojamos ir perdirbamos, bet ne buitinės. Tarp tokių atsiduria įvairių plastiko rūšių pakuočių, todėl surinkimo ir rūšiavimo sistemą Lietuvoje būtina tobulinti.
Atliekų verslas nesugeba to padaryti, jam paprasčiau padidinti tarifus gyventojams. Jis nesuinteresuotas pasiimti pajamų – išrūšiuoti, išplauti ir parduoti perdirbėjams net ir to paties putplasčio. O juk tai 300–400 eurų už toną.
Senoji Europa rankinį stabdį tokioms atliekoms užtraukė – nustatė maksimalų tarifą, o kitą dalį jo atliekų tvarkytojai patys turi užsidirbti, todėl antrinių žaliavų paklausa yra didelė.
Kitas tikslas – plastiko perdirbimo technologijos Lietuvoje yra geros, jomis būtina pasinaudoti. Taip pat laikas tvarkyti ir mikroplastiko bei smarkiai užteršto plastiko atliekas. Jos turi būti naudojamos elektros energijai gaminti. Lietuvoje to vis dar nėra, atliekos deginamos tik šilumai gaminti.
Be to, iš 70 mln. tonų Europoje kasmet panaudojamo plastiko net 40 mln. tonų yra drabužiuose. Tai Lietuvai – iššūkis, nes konteinerių tekstilei surinkti beveik nėra, ją sunku išrūšiuoti, perdirbti, o pūti ji nepūva.“
